2014-07-21 
Tarnyba vidaus reikalų sistemoje – atsakingas, sunkus, reikalaujantis drąsos, bet prastokai apmokamas ir retokai visuomenės dėkingumo sulaukiantis darbas. Nepaisant to, Lietuvos policijoje dirba daug atsakingų ir profesionalių pareigūnų, kurie džiaugiasi savo darbu ir į tarnybą eina „pakylėti“. Tačiau ir jų akyse vis dažniau atsiranda baimė. Taigi, ko bijo pareigūnai, kurių darbas užtikrinti visuomenės saugumą ? Nepatikėsit – ogi tos pačios sistemos pareigūnų.
Šią situaciją demonstruoja siūlomi Policijos veiklos įstatymo pakeitimai. Štai minėto įstatymo 15 straipsnis tarytum nekaltai skelbia „fiks“ idėją „tarnybos metu gali būti tikrinamas pareigūnų lojalumas“. Toliau dar gražiau – „tikrinant pareigūnų lojalumą jų tarnybos vietoje gali būti daromas vaizdo ar garso įrašas“ ir (TA-DA-DA-DAM) „pareigūnų lojalumas gali būti tikrinamas ir šiam tikslui pasitelkiant policijoje nedirbančius asmenis (jų sutikimu) ir (arba) sudarant situaciją, kuriai išspręsti tikrinamas pareigūnas turi imtis priemonių, ir (arba) gali būti pateikiama tikrovės neatitinkanti situacija ar dokumentai“. Tiek patys pareigūnai, tiek juos atstovaujančios profesinės sąjungos (tiesa – toli gražu nevisos, galbūt tik „neparankios“ arba neturinčios „unijų“-bankelių) susiėmę už galvos.
Akivaizdu, kad tokiais įstatymo pakeitimais, praktiškai peršamas slaptas pareigūnų sekimas, provokavimas daryti teisei priešingas veikas. Šio absurdo esmę sudaro tai, kad toks tikrinimas bus atliekamas ne pagal Baudžiamojo proceso normas, kaip tai daroma visų kitų asmenų atžvilgiu, o pagal tvarką, kurią nustatys Generalinis komisaras. Tokia tvarka akivaizdžiai pamina Konstituciją ir yra spartus žingsnis totalinio pareigūnų sekimo link, diktatoriškų galių ir antieuropietiškų vertybių įtvirtinimas.
Projekto kūrėjai tikriausiai supratę, kad nepriklausomos profesinės sąjungos tikrai priešinsis tokiai paranojai, sugalvojo vaistų ir tam. Įstatymo projekto 30 straipsnyje siekiama įtvirtinti teisinio nihilizmo viršūnę – siūloma, kad policijoje pareigūnų interesus galėtų ginti tik viena profesinė sąjunga. Akivaizdu, kad tokiu projektu siekiama vieno – „atsikratyti“ esamų ir būsimų nepatogių profesinių sąjungų. Iš šiuo metu sistemoje aktyviai veikiančių 3 profesinių sąjungų susivienijimų, dvi iš jų itin glaudžiai bendradarbiauja „įsisavindamos“ Europos Sąjungos paramos pinigus.
Tai tik „žiedeliai“, kuriems LPSF „Sandrauga“ aktyviai priešinasi ir priešinsis, tačiau liūdnų bauginimo atmosferos pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Artimas pavyzdys – Kauno apsk. Vyriausiasis policijos komisariatas su dar kojų dorai apšilti nespėjusiu „atrotuotu“ naujuoju viršininku. Vasarą (kuomet viskas lyg ir aprimsta) Kauno apskr. VPK vadovybė net pasiraitoję marškinius (na gal nepasiraitoję – vasara visgi) „kepa“ tarnybines nuobaudas lygioj vietoj. Nei įstatymai, terminai, nei taisyklės komisaro nedomina. Vadovavaisi savo pareigybės aprašymu ir neregavai į melagingą pranešimą apie (vadovybės inicijuotą !) neva daromą kelių eismo tasyklių pažeidimą – papeikimas; Sirgdamas neatėjai išsivalyti tarnybinio ginklo – papeikimas; „Voratinkliais apaugęs“ alkotesteris patikrinimo metu parodė 0,19 promiles, bet patikrinus medicinos įstaigoje nustatytas pareigūno blaivumas – tuomet jau ne šiaip koks, o griežtas papeikimas; ir t.t. Ir kalčiausia šioje situacijoje yra profsąjunga, kuri bando atskirti ambicijas, karjeros troškulį, intrigas ir įvertinti įstatymo reikalavimus.
Kol LPSF „Sandrauga“ teismuose naikina absurdiškus vadų ir vadukų įsakymus, Departamente tikriausiai buriasi knygų klubas. Artimiausiame susitikime bus skaitomas G. Orvelo „Gyvulių ūkis“ ir niūrieji „1984“.