2014-12-18
Šią savaitę Kauno rajone esančioje Raudondvario pilyje buvo surengtas Lietuvos trišalės tarybos išvažiuojamasis posėdis. Taryba jau kuris laikas yra garsiai kritikuojama dėl neveiksnumo, o paskutiniam posėdžiui pasirinkta prabangi aplinka šįkart privertė suabejoti, ar tarybos nariams apskritai neatsibodo imituoti darbo.
Iš darbdavių, profsąjungų ir Vyriausybės atstovų sudaryta taryba praėjusiame susirinkime rimtų klausimų svarstymui (o jų buvo 6) skyrė vieną valandą penkiolika minučių. Visas kitas laikas pašvęstas neformalioms diskusijom ir vaišėms.
Kad posėdis nebuvo ypatingai rimto pobūdžio, liudija ir pasirinkta susitikimo vieta. Svarbių darbinių pasitarimų esmė yra jų turinys, o ne aplinka. O kas paprieštarautų, kad niekas kitas taip neįkvepia socialinio dialogo vystymui ir labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių atstovavimui, kaip prabangi pilies atmosfera? Tobula aplinka pakelti šampano taures už orią dirbančiųjų ateitį…
Trišalės tarybos veikla, tiksliau jos nebuvimas, jau seniai yra tapęs vieša paslaptimi. Jos kompetencija garsiai abejoja netgi tie, kurie turėtų būti vieni rimčiausių socialinių partnerių. Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ ne kartą yra viešai kritikavusi tarybos atstovavimo profsąjungoms teisėtumą, jos vykdomą socialinių interesų maišymą. Reputacijai nepadeda ir tai, kad tarybai vis dar priklauso jau nebeegzistuojančios LDF atstovai.
Tuo tarpu Europos Sąjungos šalys palaipsniui atsisako trišalių tarybų ir keičia jas perspektyvesnėmis ekonominių zonų tarybomis, kuriose vyriausybės atstovai kviečiami tik kaip ekspertai.
Rūta Geležinė
Nuotr. medziotojai.lt