2018-08-25
Paskutinį beveik praūžusios vasaros pirmadienį Trišalė Taryba, eilinį kartą, rinksis į posėdį dėl minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio ir galutininės skaičių kombinacijos darbuotojų algalapiuose. Atrodo, kad ši, Lietuvai labai aktuali tema yra išgliaudėta ir išnagrinėta iš visų pusių, tačiau iki šiol Trišalės tarybos nariai ir atstovai neranda bendros nuomonės, juo labiau neranda bendro, aiškaus kompromiso, dėl Lietuvos žmonių gerovės ir oraus gyvenimo.
Skaitant viešoje erdvėse pasirodančias šių dienų aktualijas ir naujienas susidaro tik vienas aiškus vaizdas, kad kalba apie darbuotojų užmokestį yra nukeliama į devintąją vietą: kalbama tokiomis temomis, kurios įvelia į beprasmiškas, neaiškias, niekur neprivedančias diskusijas. Atrodo, kad žmonių dėmesis koncentruojamas nuo pagrindinio atlyginimo padidinimo klausimo, prie kitų bereikšmių diskusijų. Viena iš tokių temų, kai iš policijos pareigūnams skirtų lėšų (kurios galėtų būti skirtos atlyginimams padidinti!!!) yra priperkama naujų automobilių. Vėliau tampa aišku, kad tų automobilių draudimui pinigų nebeužteks. Šios strateginės idėjos autoriai vieno žingsnio neapgalvojo: nupirko automobilius, o nepaskaičiavo, kad juos dar reikės ir apdrausti. O tada žmonėms peršama kažkokia neaiški išvada: už kiekvieną eismo įvykį asmeniškai (ir tik asmeniškai!!!) turės susimokėti ir žalą atlyginti eismo įvykį padaręs pareigūnas, kuris ir taip, atlyginimo prasme, jau yra nuskriaustas. Jau greitu metu pareigūnai gaus atlyginimus už rugsėjo/spalio mėnesius. Jau dabar akivaizdu, kad juos pasieks mažesni atlyginimai. Visa tai, neišvengiamosios suminės darbo laiko apskaitos įvedimo padarinys už kurį įnirtingai pasisakė ir kovojo vienas „neklystantis“ profesorius ir kai kurie žymūs profsąjungiečiai. Po rugsėjo 1-sios ji palies virš 10 tūkst. pareigūnų visoje šalyje. Niekieno nerinkto, vieno žmogaus nekontroliuojamas sprendimas jau ne tik pablogino tūkstančio darbuotojų darbo sąlygas, bet ir palietė jų artimųjų gyvenimus. Ir nieko… Nei vienas politikas, išskyrus Vidaus reikalų ministrą, nepateikė jokio paaiškinimo ar nuomonės. Tyla! Tačiau bent jau Prezidentės pozicija šiuo metu kaip ir aiški: besibaiginėjanti kadencija, skaičiuojami paskutiniai mėnesiai, planuose tik tarptautiniai reikalai.
Jau už kelių savaičių seimas spręs, ar uždrausti parduotuvėms prekiauti sekmadieniais, ir švenčių dienomis. Profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis įsitikinęs, kad jei toks sprendimas ir bus priimtas, tai padės atsigauti smulkiam ir vidutiniam verslui, o didžiuosiuose prekybos centruose dirbantys žmonės turės papildomo poilsio dienų ir galės daugiau laiko praleisti kartu su šeimos nariais. „Reikia sekti kitų, išsivysčiusių Europos šalių pavyzdžių“, – teigė K. Juknis. Paskutinėmis vasaros dienomis šalies gyventojai tiesiog plūsta į kaimynines valstybes svarbiausių (apie maisto produktus jau net kalbos negali būti) prekių. Greitu metu nieko nebestebins, kad ir kitas paslaugas privalėsime pirkti pas kaimynus, nes monopolijų vyravimas Lietuvoje tapo nevaldomas.
Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ reikalauja, kad minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) būtų padidintas iki 450 eur. LPS „Sandrauga“ nuomone, kaltinti profesines sąjungas nesupratingumu ir neišmanymu šiuo klausimu yra neteisinga. Žmonių nuomonės nepaisymas veda prie vieno sprendimo priemimo – nacionalinis streikas. Galbūt tokie veiksmai (pagaliau!!!) suaktyvintų mūsų valdžios mąstymą ir jie pradėtu ieškoti atsakymo, už ką jie gauna atlyginimus…? Vienas iš pavyzdžių, nesenai vykęs nacionalinis pilotų ir lėktuvus aptarnaujančių įgulų streikas, reikalaujant palankesnių darbo sąlygų bei žinoma, oraus ir sąžiningo darbo užmokesčio. Šimtai tūkstančių eurų nuostolių, tūkstančiai atšauktų skrydžių, tūkstančiai pasipiktinusių keleivių, visa tai iki šiol vis neišgirstų pilotų ir darbuotojų prašymai kelti jiems atlyginimus ir pagerinti esamas darbo sąlygas. Akivaizdu, kad tik po tokių įvykių darbdaviai ir valdžios atstovai būna priversti kalbėtis, derėtis ir susitarti, kaip įvyko ir šiuo atveju. O kalbos, kad Vokietijos prekybos centruose ir Lietuvos „Maximose“ dirbančių darbuotojų našumas skiriasi iš esmės, yra tik iš „piršto laužtos“ bereikšmės „ekspertų“ kalbos.
Buvusios ir esamos vyriausybės planai skambėdavo ir skamba šauniai. Viena ir kita vyriausybė, kiek galima daugiau siaurina ir cenzūruoja profesinių sąjungų vaidmenį, reklamuojant liberalizmo „pelėsinį sūrį“. Manome, kad valdžia dar gali pasityčioti, nes lietuviai kantri tauta…
LPS „Sandrauga“