2018-12-04
Kolektyvinės derybos – pažangus reiškinys, užtikrinantis stabilumą tiek įmonės, tiek makroekonomikos lygmenyje, o kolektyvinė sutartis apibrėžiama kaip efektyvus instrumentas darbuotojų ir darbdavių tarpusavio darbo bei su juo susijusiems santykiams reguliuoti. Vadovaujantis LR Darbo kodekso 190 str.: „Kolektyvinė sutartis – darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę nustattantis rašytinis susitarimas, kurį sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos“.
Kolektyvinės derybos ir kolektyvinių sutarčių sudarymas yra viena svarbiausių temų tarp įmonės, darbuotojo ir jų atstovų – profesinių sąjungų. Derėtis su darbdaviu dėl papildomų teisių ir garantijų darbuotojams gali tik profesinė sąjunga, tačiau tik tuo atveju, jeigu įmonėje yra ne mažesnis nei 1/3 visų įmonės darbuotojų, kurie priklauso profesinei sąjungai.
Darbo tarybai nesuteiktas juridinis statusas, todėl darbo tarybosm nesuteikiama teisė derėtis dėl klausimų reglamentuotinų kolektyvinėje sutartyje, o juo labiau darbo taryba negali pasirašyti kolektyvinės sutarties. Vadovaujantis LR Darbo kodeksu, tik profesinė sąjunga turi teisę vesti kolektyvines derybas su darbdaviu ir sudaryti kolektyvines sutartis, taigi be įstaigoje ar įmonėje įsteigtos profesinės sąjungos to nepavyks padaryti.
Kolektyvinėse sutartyse galima derėtis dėl terminuotų darbo sutarčių sudarymo, darbo sąlygų keitimo, atleidimo iš darbo pagrinsų ir tvarkos, papildomų socialinių garantijų, darbo užmokesčio, atostogų suteikimo tvarkos, darbo laiko ir kitų socialinių – ekonominių garantijų, kurios yra svarbios ir aktualios darbuotojams. Be to, labai svarbu pažymėti, jog kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams, t.y. jas sudariusių profesinių sąjungų nariams.
Inicijuojanti kolektyvines derybas šalis privalo raštu prisistatyti kitai derybų šaliai. Kolektyvinių derybų siakianti šalis turi pateikti aiškiai suformuluotus reikalavimus, pasiūlymus ir atstovus, kuriuos deleguoja į kolektyvines derybas. Tuo tarpu, vadovaujantis LR Darbo kodeksu, pasiūlymą gavusi šalis turi ne vėliau kaip per keturiolika dienų įsitraukti į kolektyvines derybas, perduodama raštu atsakymą kolektyvines derybas inicijuojančiai šaliai, kuriame nurodo savo atstovus, dalyvausiančius kolektyvinėse derybose. Nė viena iš šalių negali atsisakyti dalyvauti kolektyvinėse derybose, jos turi vykti sąžiningai ir neturi būti vilkinamos.
Labai gaila, kad kolektyvinės sutartys vis dar nėra tokios populiarios, kokios galėtų būti. Dažnai pasitaiko, kad tiek darbuotojai, tiek darbdaviai neįsigilina į kolektyvinės sutarties teikiamus privalumus, ne iki galo suvokia jos paskirtį. Neretai kolektyvinė sutartis apibūdinama tik kaip darbuotojui naudingas susitarimas, kuris darbdaviui sukuria vien pareigas, o teisių jam suteikia minimaliai. Tačiau pagal LPS „Sandrauga“ praktika, kolektyvinės derybos yra kelias darbdaviui ir darbuotojui rasti kompromisinius sprendimus, kuriais abi derybų šalys kažką laimi.
LPS „Sandrauga“ informacija