2018-01-11
Nors darbdaviai skundžiasi, kad jiems trūksta darbo jėgos, mūsų šalis patenka tarp 11-os didžiausiu nedarbo lygiu pasižyminčių ES valstybių – Lietuvoje nedarbo lygis lapkritį sudarė 6,2%. Pramonės įmonės, šiemet planuojančios steigti beveik 10.000 naujų darbo vietų, suka galvą, kur rasti reikiamų profesijų darbuotojų.
Darbo jėgos paklausa pramonėje 2018 m. augo sparčiau nei bendras darbo jėgos poreikis šalyje – sektorius yra vienintelis, kuriame laisvų darbo vietų skaičius nuosekliai didėja. Tačiau potencialių kandidatų, galinčių užimti tas vietas, vis mažėja – prognozuojama, kad apdraustųjų, taigi ir samdomų darbuotojų, šiemet sumažės 3.600. Pramonės įmonės ieško elektromechanikų ir elektromonterių, technologų ir gamybos inžinierių, metalinių konstrukcijų ruošėjų ir montuotojų, suvirintojų, baldžių ir kt.
Su iššūkiais jau susiduria Užimtumo tarnyba (buv. Darbo birža) – nelabai ką ji gali rekomenduoti darbdaviams, nes trūksta reikiamą kvalifikaciją turinčių ir darbo ieškančių asmenų. Pramonės įmonės pačios ima suktis kaip išmanydamos: kelia atlyginimus, investuoja į technologijas ir įrenginius – tai daryti leidžia gerėjanti įmonių ekonominė padėtis. Technologinis atsinaujinimas, prasidėjusi robotizacija leidžia sumažinti nekvalifikuotos darbo jėgos paklausą, tačiau reikalingą kvalifikaciją turinčių darbuotojų įmonės randa sunkiai. Juolab kad jų negali pasiūlyti ir minėta Užimtumo tarnyba.
Žvelgiant į metų metais ne itin kintantį nedarbo rodiklį, peršasi išvada, kad Lietuvoje vyrauja gana dosni socialinės apsaugos sistema: ji neskatina keisti gyvenimo būdo tų, kuriems pakanka nedarbo išmokų, – egzistuoja akivaizdus nenoras apskritai dirbti. Galbūt reikėtų pasigilinti į pačios sistemos ydas? Ryškėja ir dar viena problema: žmonės nenori dirbti kai kurių darbų, esą „ne lygis“. Tokia problema kankina daugelį išsivysčiusių šalių – toje pačioje Didžiojoje Britanijoje juodesnius darbus nudirba emigrantai, tarp jų – ir lietuviai. Todėl anksčiau ar vėliau ir Lietuvai gali tekti leisti darbdaviams įsivežti daugiau darbuotojų iš trečiųjų šalių.
Su dideliu darbuotojų stygiumi susiduria daugelis Rytų Europos šalių – regione numatomas vienas didžiausių gyventojų mažėjimų pasaulyje. Pasak Jungtinių Tautų skaičiavimų, Višegrado šalių (Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos) populiacija 2017–2050 m. kris 13%, nuo 64 iki 55,4 mln. Pastaruoju metu gelbsti dideli ukrainiečių darbuotojų srautai. Bet, kaip nurodo „Financial Times“, Ukrainai gresia dar didesnė demografinė krizė nei Višegrado šalims. Minėtos ES valstybės imasi įvairiausių būdų, siekdamos prisiviliotų darbuotojų.
Pavyzdžiui, Čekijos darbdaviams tapo įprasta samdyti studentus, siūlyti kandidatams profesinį rengimą, papildomų atostogų, vaikų priežiūrą. Kaimynėje Slovakijoje darbuotojas tradiciškai turi įspėti darbdavį apie išėjimą iš darbo prieš 60 dienų. Jeigu nori išeiti iš darbo greičiau, jis turi sumokėti darbdaviui išeitinę. Šalies bendrovės vis dažniau ryžtasi garantuoti savo darbuotojo sutuoktiniui darbo vietą, kad poros galėtų dirbti kartu. Bulgarijoje Kanados bendrovės „Telus International“ paslaugų centras pradėjo siūlyti lėktuvo bilietus ir padengti perkraustymo išlaidas užsienyje gyvenantiems jauniems bulgarams.
Lietuvoje darbuotojų trūkumo problema vis aštrėja – ji darosi ne mažiau rimta nei emigracija. Tačiau neatrodo, kad ji būtų sprendžiama, nebent tą daryti imasi pačios įmonės. VŽ mano, kad būtinas kompleksinis problemos sprendimas, įskaitant ir darbdavio požiūrio į darbuotojus keitimąsi. Tikime, kad turime potencialo įveikti šiuos iššūkius. Arba jau pasakyti: neturime ambicijų patekti tarp konkurencingiausių pasaulio valstybių, nenorime gyventi geriau, gauti didesnių atlyginimų ir pensijų, geresnės medicininės priežiūros. Ir toliau į visas puses tampyti gana menką valstybės biudžeto paklodę.
vz.lt informacija