2019-07-27
Socialinis dialogas – tai abipusio supratimo ar kompromiso ieškojimas vardan socialinio teisingumo, siekiant taikių derybų būdu išspręsti iškilusius iššūkius. Bet kurioje gyvenimo srityje, ar ji būtų vieša, ar privati, idėjų raidos ar politinės veiklos progresas vyksta tik tuomet, kai abi šalys kalbasi, dalinasi mintimis ir reikalauja pokyčių. Tam, kad vyktų ne vienpusis kalbėjimas, o dialogas – reikia, kad dialoge dalyvaujančios pusės turėtų interesą keisti esamą situaciją.
Socialinio dialogo naudą akivaizdžiai demonstruoja Skandinavų šalys, kurios jau prieš 50 metų suprato, kad nekonfrontacinis, o derybinis kelias yra pats naudingiausias ir darbdaviams, ir dirbantiesiems.
Buvęs Europos komisijos pirmininkas Jean-Claude Juncker yra aiškiai deklaravęs, jog socialinis dialogas turi tapti svarbiausiu Europos sąjungos prioritetu. Tačiau Lietuvoje socialinio dialogo vystymo prasme situacija yra gilioje komoje, tai konstatavo ES komisija. Kol kas darbdavių akyse sukasi tik pelno skaičiukai: bet kokiais socialiniais klausimais įžvelgiama tik ekonominė nauda. Kai kurie darbdaviai dar yra tokiame lygyje, kad nesupranta, kokią iš tikrųjų naudą duoda kolektyvinės sutartis ir kokios yra profesinių sąjungų funkcijos.
Daugelis darbdavių arba jų atstovų, kaip kolektyvinių sutarčių šalis (nurodyta ir LR DK) kol kas labai pasyvūs. Priešingai nei Skandinavų ar Europos verslininkai, Lietuvos darbdaviai kolektyvines sutartis vertina, kaip papildomą ir sunkiai pakeliamą naštą savo verslui. Tokios frazės ir darbdavių išsireiškimai, kad socialinis dialogas įmonei turi nešti pelną yra iš fantazijos srities. Vieši darbdavių pasakymai dar kartą patvirtina Europos komisijos išvadą, kad socialiniam dialogui Lietuvoje reikia skirti ypatingą dėmesį.
Visuotinai žinoma, kad kolektyvinė sutartis neša naudą abejoms šalims: darbdaviui ir darbuotojams. Tai konstruktyvus ir taikus kelias. Svarbu, kad šalys sėda prie bendro derybų stalo ir diskutuoja iškilusius klausimus, sprendžia įtikinėdami, argumentuodami ir pateikdami gerosios, civilizuotos Europos praktikos pavyzdžius. Paradoksas yra tas, kad Lietuvos verslas siekia investuoti tik į tas sritis, kurios yra joms greitai atsiperkančios: darbuotojų kvalifikacija, inovacijų ir naujovių diegimas. Tačiau jie užmiršta, kad dar yra ir valstybės vystymosi strategija ir Lietuvos ateitis. Visiems svarbu, kokią Lietuvą norime matyti ateityje.
Atrodo, kad artimiausiu metu profesinėms sąjungos teks užsiimti švietėjiška veikla į pagalbą pasitelkiant žinomus ekspertus, kurie sugebėtų paaiškinti socialinio dialogo naudą ir prasmingumą. Švietėjiškos pamokos ypatingai reikalingos jauniems Lietuvos verslininkams. Visi valdžios bei verslo atstovai turi išgirsti esminę taisyklę: valstybėse kuriose stiprios ekonomikos, stiprios ir profesinės sąjungos.
Sveikintina, kad Lietuvoje jau antrą kartą pasirašyta Nacionalinė kolektyvinė sutartis ir tai yra pavyzdys ne tik valstybinėms institucijoms bet ir verslui. Tačiau apgailėtina, kad darbdavių atstovas LR Trišalėje taryboje komentuodamas vyriausybėje pasirašytą kolektyvinę sutartį viešai demonstruoja savo primityvumą, teigdamas, kad kolektyvinės sutartis jam neduoda pelno. Susidaro įspūdis, kad gan solidūs tokio tipo „verslininkai“ pelną pasiekia be dirbančiųjų.
Šiandien mes nekalbame, kad pelną kapitalas privalėtų dalintis su dirbančiaisiais, tačiau naujo dviračio, kaip to nori S. Gailiūnas ir kai kurie jo pasekėjai, išradinėti tikrai nereikia. Užtenka atsiversti Europos darbdavių organizacijų viešai skelbiamas ataskaitas ir tampa aišku, koks turi būti socialinio dialogo kelias, kuriuo reikia Lietuvai. Pabaigai pažymėsime, kad kol kas kolektyvinių sutarčių Lietuvoje pasirašoma tik 7,1 proc., kai tuo tarpu Europos sąjungos vidurkis siekia 32,6 proc.