2019-08-18
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 str. yra numatyta, kad „darbdaviai, darbdavių organizacijos, profesinės sąjungos ir profesinių sąjungų organizacijos šio kodekso nustatyta tvarka turi teisę inicijuoti kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo ar pakeitimo ir jose dalyvauti ir sudaryti kolektyvines sutartis. Vadovaudamasi šia LR Darbo kodekso nuostata Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ pateikė darbdavio lygmeniu kolektyvinės sutarties projektą vienai iš Lietuvos gimnazijų (biudžetinei įstaigai), taip pat vienai iš Uždarųjų akcinių bendrovių.
Abiejų kolektyvinių sutarčių projektuose yra numatyta nuostata apie lėšų skyrimą profesinei sąjungai darbuotojų socialinėms bei ekonominėms reikmėms tenkinti: „Įstaiga pagal LR profesinių sąjungų įstatymo 10 str., 13 str. 3 d. ir LR DK 167 str., kas mėnesį profesinei sąjungai perveda X Eur sumą: darbuotojų švietimui, kvalifikacijos kėlimui ir kitoms socialinėms bei ekonominėms reikmėms tenkinti“.
LR Darbo kodekso 167 str. 2 d. yra numatyta, kad „įstatymų ir darbo teisės normų nustatyta tvarka, taip pat pagal socialinių partnerių susitarimus darbuotojų atstovų veiklai gali būti skiriamos kitų socialinių partnerių lėšos“. Taip pat Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 10 str. įtvirtinta, kad „darbdavys gali pervesti profesinei sąjungai kolektyvinėje sutartyje nustatytą pinigų sumą.“ LR profesinių sąjungų įstatymas numato ir tai, kad „darbdavys sudaro sąlygas darbuotojų profesinės sąjungos narių švietimui. Kolektyvinėje sutartyje šiam tikslui gali būti numatomas tam tikras lėšų procentas nuo darbo užmokesčio fondo“ (13 str.).
Su visomis šiomis nuostatomis darbdaviai iš esmės, kaip ir sutinka, siekdami patenkinti tikruosius darbuotojų socialinius ir ekonominius poreikius bei suprasdami visapusiško socialinio dialogo svarbą. Tačiau labai dažnai pasitaiko atveju, kai kolektyvinės sutarties pasirašymui yra sudaromos kliūtis, formuojama klaidinga nuomonė ar kitaip trukdoma prisiimti finansinius įsipareigojimus dėl darbuotojų socialinių ir ekonominių reikmių tenkinimo. Po tokių „kliūčių“ sudarymo kolektyvinė sutartis, kaip dokumentas tampa formali ir neužtikrina darbuotojo tikrųjų poreikių, taip pat apribojamas socialinio dialogo vystymasis.
Labai gaila, kad atskiros institucijos tokios, kaip audito, kontrolės, finansų ir pan. interpretuodamos ir klaidindamos darbdavius formuoja kitokią nuomonę. Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ jau ne kartą susidūrė su šia situacija. „Visuotinai žinoma, kad kolektyvinė sutartis neša naudą abejoms šalims: darbdaviui ir darbuotojams. Tai konstruktyvus ir taikus kelias. Svarbu, kad šalys sėda prie bendro derybų stalo ir diskutuoja iškilusius klausimus, sprendžia įtikinėdami, argumentuodami ir pateikdami gerosios, civilizuotos Europos praktikos pavyzdžius“, – komentavo LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.
Įdomus faktas, jog oficialaus išaiškinimo, kuris draustų darbdaviui, darbdavio lygmeniu sudarant kolektyvinę sutartį priimti ir vykdyti finansinius įsipareigojimus – nėra. O atskirų institucijų nuomonė, lai lieka tik nuomone.
LPS „Sandrauga“ informacija