Viceministro nekompetencija – siekis apkvailinti ne tik mokytojus, bet ir profsąjungas

2019-08-19

Nuvertus vienos ministerijos ministrę, kuri niekaip nesugebėjo susitarti su profsąjungomis, panašu, kad tokiu pat ydingu pavyzdžiu seka ir „ant to pačio grėblio“ lipa kitos ministerijos žemesnio lygio asmuo – viceministras.atsisiųsti

Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ (toliau – LPS „Sandrauga“) teisininkai didelį dėmesį skiria kolektyvinių sutarčių ruošimui, ypač darbdavio lygmeniu. Kolektyvinės sutartys yra svarbus darbo teisės šaltinis, kuriame šalys laisvai ir savarankiškai susitaria dėl darbo, darbo sąlygų, saugos ir sveikatos klausimų, socialinių bei ekonominių garantijų, kurios, verta pabrėžti, iš tikrųjų atitinka tikruosius darbuotojų poreikius. Be abejonės, bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis atsivertęs dabartinį Lietuvos Respublikos darbo kodeksą  (toliau – LR darbo kodeksas), pamatys, kad juodu anat balto aiškiai parašyta – kolektyvinių sutarčių nuostatos taikomos ją pasirašiusios profesinės sąjungos nariams. Žinoma, jeigu kolektyvinę sutartį pasirašiusios šalys – darbdavys ir profesinė sąjunga – sutaria, kolektyvinė sutartis gali būti taikoma visiems darbuotojams, jeigu jie pritaria balsuodami susirinkime.

Ypatingai svarbu paminėti ir tai, kad LR darbo kodekso 167 straipsnis imperatyviai nustato, kad pagal socialinių partnerių susitarimus darbuotojų atstovų veiklai gali būti skiriamos kitų socialinių partnerių lėšos. Net neturinčiam teisinio išsilavinimo žmogui yra aišku, kad kolektyvinėje sutartyje darbdavys gali pervesti derybose aptartą finansinę paramą profesinės sąjungos nariui, o taip pat ir dirbančiųjų atstovų šveitimui ir kitoms veikloms užtikrinti.

Akivaizdu, kad LR darbo kodeksas reglamentuoja ne tik individualius darbo santykius, kurie atsiranda prasidėjus darbo santykiams, bet ir vysto kolektyvinius susitarimus. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinis LR darbo kodeksas derintas prie pagrindinių Europos sąjungos direktyvų.

Pabrėžtina, kad keičiantis įvairiems teisės aktams, užtikrinant darnią, saugią ir perspektyvią aplinką įmonėse, įstaigose ar organizacijoje, darbdaviai linkę susitarti su profesinėmis sąjungomis pasirašydami kolektyvines sutartis taip pratęsdami Europos šalyse paplitusią praktiką.

Taigi kolektyvinės sutartys yra darbo teisės šaltinis, kuris tik pagerina, patikslina darbo santykių, socialinio dialogo, socialinės taikos įmonėje įgyvendinimą. Bet kokios kolektyvinės sutarties įgyvendinimas, priežiūra, pasiektas susitarimas ir nauda negali būti tik deklaratyvi ir formali. Tą faktą akivaizdžiai patvirtina ir 2018 bei 2019 m. LPS „Sandrauga“ ir kitų profsąjungų pasirašytos Nacionalinės kolektyvinės sutartys.

Tačiau išimtis „prisvilę blynai“. Viceministras Eitvydas Bingelis ir jam patarnaujančių valdininkų grupelė pradėjo painioti, klaidinti ne tik pedagogus, bet ir profsąjungas, kalbant apie kolektyvines sutartis.

Ponas Bingelis bando „išaiškinti“, kad LR darbo kodekso 167 straipsnio 2 dalis negalioja!!! biudžetinėms įstaigoms, nes, pasak jo, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo 15 straipsnis prieštarauja minėtai  LR darbo kodekso 167 straipsnio 2 daliai ir negali būti reguliuojamas kolektyvine sutartimi. Tokio absurdo, kad LR darbo kodekso 167 straipsnio 2 dalies imperatyvą pagal įstatymo hierarchiją nustatinėtų koks nors kitas įstatymas, neteko nei girdėti, nei matyti. Tačiau reikėtų pažvelgti dar ir iš kitos medalio pusės – kitos biudžetinės įstaigos vykdo LR darbo kodekso 167 straipsnio 2 dalį tinkamai ją įforminę kolektyvinėje sutartyje, tačiau šis viceministras akivaizdžiai pamiršo, ką reiškia sąvoka „darbo tesės šaltinis“. Tas pačias nuostatas atkartoja ir specialus Lietuvos profesinių sąjungų įstatymas!!!

Reikėtų atkreiptį dėmesį ir į tai, kad ponas Bingelis tyčia (o gal dėl teisinių žinių stokos?) viešai painioja skirtingas lėšų rūšis. Tais atvejais, kai kolektyvine sutartimi numatomas lėšų skyrimas darbuotojų socialinėms bei ekonominėms reikmėms tenkinti, yra niekaip nesusiję su papildomomis lėšomis, kurios yra draudžiamos, minėtame LR valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo 15 straipsnyje. Ar viceministrui „užtenka“ kompetencijos atskirti papildomų ir nepapildomų lėšų sąvokas, traktuojant jas vis tiek taip, kaip pačiam yra suprantama, pagal jo išsilavinimo lygį (kuris, beja, nėra teisinis)?! Tokiu būdu pedagogai, direktoriai, vadovai yra tiesiog kvailinami ir priešinami prieš profsąjungas tam, kad darbdavys nevestų jokių lėšų, nors tai ir suderintų kolektyvinėje sutartyje.

Pabrėžtina, kad pasak kitų valstybinių institucijų, „LR darbo kodekse ir kituose teisės aktuose nėra tiesiogiai draudžiančių teisės normų, kurios draustų darbdavio lygmeniu kolektyvinėse sutartyse susitarti dėl darbdavio lėšų skyrimo profesinėms sąjungoms, kurias šios panaudotų darbuotojų atstovų socialinių ir ekonominių reikmių tenkinimui“. Pone Bingeli, ką Jūs į tai atsakytumėte? Ar vis dar „demonstruosite nesupratimą“, kad ir „papildomos“ lėšos turi visiškai skirtingą apibrėžimą ir jų LPS „Sandrauga“ niekur neprašo?

LPS „Sandrauga“, kovodami už savo narių teises bei teisėtus interesus, primena visiems, kad ne visada galima pasitikėti, kai kuriomis, rodos darbuotojų teises ginančiomis institucijomis. Tą akivaizdžiai įrodo politinio pasitikėjimo paskirto asmens, viceministro pasisakymai, raštas kvailinantis ne tik darbuotojus, bet ir profsąjungas. LPS „Sandrauga“ ir toliau įvairiais būdais sieks geresnių darbuotojų darbo sąlygų, socialinių, ekonominių reikmių tenkinimo, kurį galima numatyti darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje. Šios vyriausybės, kai kurių nekompetentingų asmenų interpretacijos ir nepagrįsti argumentai neturi silpninti vos prasidėjusi socialinį dialogą ir galimybę darbdaviams ir darbuotojams derybiniu keliu susitarti.

LPS „Sandrauga“ informacija

Kopijuoti draudžiama.

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *