Tragikomiškas feljetonas iš absurdo dramos, t.y. gyvenimo.
Yra Lietuvoje tokia valdiška įstaigėlė, kurios pavadinimas visiškai neatitinka turinio – tai Lino Kukuraičio (ne)valdoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pastaruoju metu ministerijos šulams – neramios dienos. Rinkimai ant nosies, o šios, skambiu vardu pavadintos, institucijos veiklos rezultatai yra priešingi keliamiems tikslams: bedarbių gretos gausėja, o socialinė apsauga primena kiaurą skėtį, kurio skylių niekaip neužkiša būsimiems rinkėjams trumpalaikį malonumą sukelti turinčios ir dėl to desperatiškai didinamos išmokos. Viskas kaip tik priešingai – socialinė atskirtis mūsų šalyje, pasak griežtą ataskaitą pateikusios Europos Komisijos, yra viena didžiausių Europoje ir jau, deja, pasiekusi kritinę ribą.
Kita vertus, kaip tu čia pagerinsi tiems žmonėms gyvenimą, jeigu ministerijos klerkų galvos pramuštos mintimis ne kaip tragišką padėtį taisyti, o kaip vis dar dirbantiems daugiau sunkumų pridaryti. Matyt, nuo gyvenimo atitrūkę sotūs biurokratai vadovaujasi iškreipta logika: jei nepavyksta padaryti geriau, tai gal bent pakenkim.
Paimkim kad ir vieną naujausių LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyvų. Štai nuo rūpesčio dėl žmonių gerovės sopančios ministerijos galvos ėmė ir sugalvojo sunaikinti Profesinių sąjungų įstatymą. Kiek pavargę, paruošė projektą, duos jį pradžiai dėl akių Trišalei tarybai svarstyti, vėliau ir tautos rinktiems darbštuoliams – Seimo nariams numes patvirtinti.
Jūs tikriausiai galvojate, kad naujasis įstatymas pagerins darbuotojų padėtį? O, šventas naivume – tikrai ne! Perskaičius projektą, susidaro įspūdis, kad stumiamo įstatymo tikslas – iškastruoti profesines sąjungas taip, kad Lietuvoje darbuotoją gintų tik bilietas į Norvegiją ar Angliją. Kita vertus, tai yra nuoseklus valdžios moterų ir vyrų veikimas prieš darbuotojus. Pirmasis žingsnis buvo anglų kalbos žiniomis Europą pakerėjusio, buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus inicijuoto Darbo kodekso priėmimas. Beje, baudžiavos laikų pelėsiu atsiduodantį kodeksą skubiai patvirtino prieš tai jį aršiai kritikavę Seimo valstiečiai. Kokią „naudą“ kodeksas atnešė dirbantiesiems, žinome: įteisino grobuonišką suminę darbo laiko apskaitą (jos dėka daliai darbuotojų gerokai „aptirpo“ atlyginimai), palengvino darbdaviams galimybes atsikratyti nepageidaujamais pavaldiniais, sumažino atostogų trukmę, iš dirbančiųjų atėmė galimybę greitai ir efektyviai išieškoti neišmokamus atlyginimus. Taigi, gavosi ne „darbo“, o tikrų tikriausias Tarnystės darbdaviams kodeksas.
Už socialinį teisingumą garsiai pasisakančių Seimo narių palaiminta įstatyminė kiaulystė susilpnino ir profesines sąjungas. O kaipgi kitaip. Juk negerai, kad vargo pelės dar cypsėti ir priešintis bando. Valstybėje turi būti kaip policijoje: pasakė viršininkas – šventa.
Todėl Darbo kodeksas antrankius ne tik darbuotojams bet ir juos ginančioms organizacijoms uždėjo. Tik bėda ta, kad atkaklesnės jų vis tiek drįsta ginti dirbantį žmogų. Netvarka. Štai čia ir šovė Kukuraičio ministerijos galvočiams geniali mintis – sunaikinkim Profesinių sąjungų įstatymą! LR Konstitucijos 50 str. vienareikšmiškai nurodo, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir savarankiškai. Kas turėjo atsitikti Lino Kukuraičio galvoje, kad taip eiti prieš dirbančiuosius ir Konstituciją?
Kuo gi jau toks blogas tas naujai kepamas įstatymas, paklausite?
Gremėzdiškos ir abstrakčios projekto autorių formuluotės iškart sukuria nepaslankias biurokratines procedūras, kurios grandioziškai apsunkina profesinių sąjungų steigimąsi. Nori steigti šakinę arba nacionalinę profesinę sąjungą? Sunešiok geležines kurpaites, suverpk šilko kuodelį, išsemk šaukštu jūrą. Gal noras praeis savaime.
Dabar galiojantis įstatymas profsąjungų nariams garantuoja galimybę gauti papildomų dienų švietimui ir mokymui. Išbraukim! Na kam reikalingas apsišvietęs darbuotojas? Dar prisigalvos balažin ko, visokių ten teisių reikalaut pradės ir dar, neduokdie, atlyginimo didesnio paprašys.
Ir galiausiai – vyšnaitė ant torto… Anksčiau profesinei sąjungai priklausančio darbuotojo viršininkas negalėjo atleisti be profsąjungos sutikimo. Tačiau liberalistinis Darbo kodeksas šią nuostatą smarkiai iškreipė. Dirbančiųjų nenaudai. Kokių biesų ministerija vėl kėsinasi į Profesinių sąjungų įstatymą? Gal taip mūsų valdžia socialinės atskirties klausimą sprendžia? Juk kai visi bus skurdūs ir beteisiai, tai tikrai socialinė lygybė, tvarka ir ramybė įsivyraus. Tik ar bus tada reikalingi tokie ministrai su viceministrėmis.
Juokas pro ašaras, tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tūzai išties piktybiškai elgiasi: gaisrą benzinu gesinti bando. Tuo tarpu, kai už mokesčių mokėtojų pinigus lankosi tarptautinėse konferencijose, visada žavisi Skandinavijos šalių pavyzdžiu. Ta proga primename, kad laimingiausių šalių reitingų viršūnėje, pirmajame dešimtuke, kaskart atsiduria penkios Šiaurės regiono šalys: Danija, Norvegija, Islandija, Suomija ir Švedija. Taigi, kas lemia valstybės laimės indeksą? Ministerijos valdininkams gal tai bus ir naujiena, tačiau dirbantieji ten dirba ir uždirba, o skandinavų profesinės sąjungos stiprios kaip niekur kitur. Šiaurės šalių gerovės valstybės modelis pasižymi tuo, kad į jį įeina darbo rinkos institucijos susidedančios iš stiprių profesinių sąjungų koordinuojančių darbo užmokestį, darbdavių asociacijų. Valstybės piliečiai gauna dosnias nedarbo išmokas, o valstybėje esamas aktyvus darbo rinkos reguliavimas padeda išvengti darbuotojų išnaudojimo. Štai taip, va jums ir laimės receptas. Bet gal lietuviai nenori būti laimingais? Nori, todėl ten ir emigruoja. O Lietuvoje, panašu, Kukuraitis ir jo svita to nenori ir nesiekia, kad žmonės būtų laimingi savoje šalyje. Gal taip elgiasi, nes supranta, jog tik nelaimingi žmonės rinkimuose gali palaikyti valdančiuosius?
Jie labai klysta. Lietuvos rinkėjai kartą jau nubaudė nuo žmonių nusisukusius socialdemokratus ir patį Algirdą Butkevičių. Ar valstiečiai taip pat bus stipriai nubausti? Vienaip ar kitaip, bet už klaidas teks sumokėti.