Daug kalbame apie šiuo metu karantino laikotarpio metu atsiradusius darbo santykių nuansus: neteisėtus atleidimus, darbo užmokesčio neišmokėjimus, prastesnių darbo sąlygų įforminimus ir prastovas. Tačiau už viso to slypi ne tik santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio, tačiau kiekvieno iš jų kaip žmogaus moralinių bei žmogiškųjų vertybių visuma.
Esame įprate girdėti, jog paslaugų ir sveikatos sektoriuose noras padėti žmogui, paslaugumas, supratingumas ir žmogiškumas šiais laikais nėra svarbiausi kriterijai. Kuomet atsirado Covid – 19 virusas ypač atsiskleidė sveikatos sektoriaus spragos ir čia užgriuvo tikras chaosas. Gydytojai pirmam fronte dirba, be perstojo, be poilsio, rizikingoje aplinkoje. Tad suprantama, jog kiekvieno paciento su plačia šypsena dėl nuovargio negali pasitikti.
Aplink visi kritikuoja ir pyksta ant darbuotojų dirbančių sveikatos sistemoje, teigdami kad dabar yra viena liga Covid – 19. Formuojama prasta nuomonė apie gydymo įstaigas. Atrodo kiek daug negatyvo aplinkui. Tačiau atsiranda gydytojai ar medicinos darbuotojai, kurie vis dar yra išlaikę žmogiškumą net ir sukiausiu savo profesijos laikotarpiu. Jie stengiasi padėti žmogui. Tokie medikai yra kaip mažas gintaras smėlio kopoj. Tikrai džiugu žinoti kad žmogiškumas dar nėra miręs, ypač šiame chaose ir ne tik sveikatos sistemoje bet ir visoje darbo rinkoje.
Tačiau kodėl jis šiais laikais paslaugumas, supratingumas, žmogiškumas tapo tokie netikri? Ar tai kalta sistema, gyvenimo ritmas ir globalizmo tendencijos? Kodėl nebepastebimi pasiaukojantys žmonės, kurie taip reikalingi sergančiai mūsų visuomenei?
Ką reikia daryti kad, ne dirbtinio įvaizdžio sukurti veikėjai, o tikrieji „herojai“ būtų pastebimi ir įvertinti.
Ką manote jūs?
Aut: Pėlėdų Šilelis
