Jau seniai žinoma, kad Lietuvoje trūksta mokytojų, norinčių dirbti mokyklose. Situacija yra tokia prasta, kad net pradėti taikyti sovietų laikais būdingi jaunų specialistų pritraukimo būdai pritaikant lengvatas. Žadama palengvinti sąlygas žmonėms, kurie nori dirbti mokytoju, tačiau neturi pedagoginio išsilavinimo. Daug kalbama ir diskutuojama, kaip pritraukti žmones dirbti mokytojais, tačiau praleidžiamas esminis probleminis klausimas: kodėl mokytojai nebenori dirbti mokyklose?
„Nėra sudaromos tinkamos darbo sąlygos ir nesuteikiamas orus atlyginimas“
Užimtumo tarnybos duomenimis, šiemet mokytojų trūksta ketvirtadaliu daugiau nei pernai. Kaip pagrindinę priežastį, kodėl nenorima dirbti – per mažas atlyginimas. Kol jis yra vis dar mažas, palyginant su gaunamu krūviu, Lietuvoje skambėjo frazė: „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“. Tiesa kalbama, kad mokytojams atlyginimą nuo kitų metų galima kelti dešimtadaliu. Tačiau tai nėra vienintelė priežastis, kodėl mokytojai nepasižymi noru dirbti savo srityje.
Viena svarbiausių priežasčių, kodėl trūksta mokytojų – nėra sudaromos tinkamos darbo sąlygos ir nesuteikiamas orus atlyginimas. Tai ypatingai aktualu mokykloms, esančiose regionuose. Ką mokytojams lieka daryti šiuo atveju? Ieškotis papildomo darbo ir dirbti per kelias mokyklas, kad susidarytų norimas etatas ir gautų tinkamas pajamas. Dėl to mokytojai patiria sunkiai suvokiamą stresą, nes jiems tenka dirbti per kelias įstaigas, iškeliami idealumo reikalavimai. Pagal LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos statistiką, Lietuvoje kas dešimtas mokytojas dirba keliose vietose. Dirbant tokiomis sąlygomis, mokytojui yra didelė tikimybė perdegti, dėl streso susirgti ligomis ar net pablogėti psichinė sveikata.
Kęstutis Juknis: „Atsiranda valdininkų, kurie visomis išgalėmis stengiasi sustabdyti bet kokias naujoves“
Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis pabrėžia, kad „Sandrauga“ yra pasirašiusi švietimo šakos kolektyvinę sutartį, jų papildymus ir pastebi akivaizdžias šios srities ministerijos problemas. „Didžiausia bėda, kad pasikeitus švietimo, mokslo ir sporto ministrui, kuris turi vis naujų programų ir ambicingesnių siekių, visas ešalonas valdininkų lieka su senais stereotipais ir interesais“ – teigia K. Juknis, – „Kitaip tariant, ministerija bėga paskui įvykius, o ne kuria sąlygas. Tą galiu drąsiai teigti, nes dalyvaujant ir derybose, ir sprendžiant kitas problemas, pamatai, kokia švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra inertiška ir toksiška naujovėms aplinka“. Taip pat LPS „Sandrauga“ pirmininkas sako, kad profesinei sąjungai pabandžius vienoje ar kitoje vietoje įgyvendinti įmonės lygmeniu kolektyvines sutartis, atsiranda valdininkų, kurie visomis išgalėmis stengiasi sustabdyti bet kokias naujoves, kitų šalių pažangios patirties ugdymo įstaigose pritaikymą (ypatingai iš Skandinavijos valstybių). „Šitas, dešimtmečiais nesikeičiantis ešalonas švietimo ministerijoje yra pagrindinė kliūtis švietimo reformose“, – teigia LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis.
Tai akivaizdu: kol nebus atsižvelgta į mokytojų darbo sąlygas ir sąžiningą darbo užmokesčio pakėlimą, tol mokytojų, norinčių dirbti neatsiras. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neturi perspektyvos pritraukti jaunus mokytojus dirbti į mokyklas, todėl mokymo kokybė Lietuvoje gali dar labiau suprastėti. Mokiniai – Lietuvos ateitis. Tačiau be mokytojų, ta ateitis gali tapti tamsi ir miglota.
Giedrius Katkauskas