2014-02-25
Statistikos departamento duomenimis, ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) sudarė 2340,2 Lt ir per metus padidėjo 4,8 proc.: valstybės sektoriuje – 2,8 proc., privačiajame – 6,2 proc. Realus darbo užmokestis per metus ūgtelėjo 4,2 proc.
Kai kurių politikų raginimai pakelti minimalią mėnesio algą (MMA) iki 1 509 Lt įžiebė diskusiją viešojoje erdvėje, kas lemia vidutinio darbo užmokesčio dydį ir pokyčius ir pan. Atsirado nemažai tvirtinančiųjų, kad ryžtingai keliant MMA galima „paspartinti“ vidutinio darbo užmokesčio didėjimą, o tuomet susidarytų palankios sąlygos dar kartą kelti MMA ir t.t.
Sunkoka Vakarų Europoje atrasti šalių, kuriose vienetinės darbo užmokesčio sąnaudos ima didėti esant tokiam aukštam nedarbo lygiui. Priežastis yra ta, kad, palyginti su išsivysčiusiomis regiono valstybėmis, mūsų šalyje darbo jėgos pasiūla ir paklausa kur kas menkiau atitinka viena kitą kvalifikaciniu ir šakiniu požiūriu. Būtų neteisinga šią aplinkybę aiškinti vien tik švietimo ir profesinio ugdymo trūkumais; lemiamos įtakos struktūrinio nedarbo reiškiniui turėjo ir masinė gyventojų emigracija, nusiaubusi ištisus regionus ir palikusi juos be darbingo amžiaus kvalifikuotos darbo jėgos.
Kyla klausimas, ar dar toli Lietuvoje iki tokio nedarbo lygio, kurį pasiekus darbo užmokesčio plėtra pranoktų darbo našumo didėjimą ir augtų darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui? Formaliai tokia situacija egzistuoja jau dabar: nominalusis darbo užmokestis per metus ūgtelėjo beveik 5 proc., tuo tarpu, trečiojo ketvirčio duomenimis, darbo našumas padidėjo kukliau – 1,4 proc. Ir visa tai – nedarbo lygiui sudarant 11,4 proc., t.y. tebesant dviženklėje teritorijoje!