Įteisinta savanoriška praktika

2014-07-25

 „Kad įgytumėte darbo patirties, reikalinga darbo patirtis“ – su šiuo paradoksu dažnai susiduriančiam jaunimui nuo šiol bus lengviau ieškoti būdų, kaip įgyti tos stebuklingosios DARBO PATIRTIES. Sausį įsigalios įstatymo pataisos, atveriančios duris jaunimui atlikti savanorišką praktiką įmonėse, be aukštosios mokyklos ar darbo biržos įsikišimo.

Liepą priimtas ir sausį įsigaliosiantis įstatymas palengvina sąlygas įmonėms, norinčioms priimti jaunus žmones atlikti savanoriškos praktikos. Nuo šiol 16-29 metų amžiaus žmonės galės patys tartis su patrauklia organizacija, kurioje norėtų atlikti darbo praktiką – nebelieka reikalavimo būtinai sudaryti trišalę sutartį, įtraukiant aukštojo mokslo instituciją arba darbo biržą. Savanorišką praktiką bus galima atlikti vienoje įmonėje tik vieną kartą, ir jos trukmė negalės būti ilgesnė negu du mėnesiai.

Kol atlikinės tokią praktiką, jaunimas bus draudžiamas valstybės lėšomis sveikatos ir nelaimingų atsitikimų darbe draudimu, bei profesinių ligų socialiniu draudimu. Tačiau, kad toks draudimas būtų suteiktas, savanoriškos praktikos sutartis tarp darbdavio ir praktikanto turės atitikti įstatymo reikalavimus. Vienas tokių reikalavimų – kad darbdavys apie priimtą praktikantą praneštų socialinio fondo draudimo valdybai (liet. – SODRAI).

Kad darbdaviams nekiltų noras piktnaudžiauti nemokama darbo jėga, įvedami saugikliai. Pavyzdžiui, darbdaviai negalės priimti daugiau praktikantų, negu sudaro dešimtadalis darbuotojų. Praktikantų negalės priimti ir tos įmonės, kurios per paskutinius metus atleido daugiau negu 10 proc. darbuotojų.

Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ požiūriu šie saugikliai nėra itin adekvatūs. Šiuo atveju be reikalo suplakti apribojimai ir saugikliai, stinga praktinio požiūrio. Draudimas priimti daugiau praktikantų, negu sudaro 10proc. įmonės darbuotojų diskriminuoja mažas ir vidutines įmones, be to, nėra parankus ir jaunimui, kilusiam iš mažesnių miestelių bei norinčiam atlikti praktiką arti namų. Jei miestelyje nėra didelių įmonių, jaunimas verčiamas keliauti į didesnius miestus. Tokiu būdu, žmogui atliekančiam neatlyginamą praktiką dar prisideda ir kelionės, maisto ar pragyvenimo išlaidos.

Vakarų Europos šalyse jau seniai paplitusi savanoriška praktika vertinama kaip teigiamas būdas įgyti darbo patirties ir taip užsitikrinti rimtesnę poziciją darbo rinkoje. Tai ypač aktualu jaunimui ieškančiam savo pirmojo darbo, nes jis dažniausiai susiduria su paradoksu:
1. Norint susirast darbą, reikia turėti darbo patirties;
2. Norint įgyti darbo patirties, žr. punktą nr.1.

Iki šiol įstatymais buvo reikalaujama, kad priimant studentus atlikti praktikos, būtų pasirašoma sutartis tarp darbdavio, studento ir aukštosios mokyklos arba darbo biržos. Kadangi kiekviena iš šių institucijų turi savų niuansų – kada leidžia studentams ar bedarbiams atlikti savanorišką praktiką, o kada ne – daliai jaunimo savanoriška praktika tapdavo arba neprieinama, arba prieinama netinkamomis sąlygomis.

Parengė Rūta Geležinė, remiantis LPS „Sandrauga“ ir vz.lt informacija

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *