2014 -08-10 
Rugpjūčio mėnesį pasaulio kino teatruose pasirodo belgų režisierių, brolių Dardenne’ų filmas „Dvi dienos, viena naktis“. Dar nėra aišku, kada šią, Kanų kino festivalyje startavusią, juostą bus galima išvysti ir Lietuvos kino ekranuose, tačiau įsirašyti pavadinimą „Dvi dienos, viena naktis“ į savo laukiamiausių filmų sąrašą – tikrai verta.
Filmo siužetas sukasi apie paprastą darbininkę Sandrą – drovią, kątik depresiją įveikiusią žmoną ir mamą, dirbančią nekvalifikuotą darbą saulės baterijas gaminančiame fabrike. Tačiau, galbūt – jau nebeilgai. Konkuruodami su varžovais iš Azijos, fabriko vadybininkai nusprendžia mažinti išlaidas… ir išradingai pateikia tradicinį tokių situacijų sprendimo būdą. Vieną penktadienį darbuotojams iškeliamas ultimatumas. Jie turi pasirinkti: arba prarasti metinį €1000 priedą, arba atleisti vieną darbuotoją – Sandrą. Tad herojė turi vieną savaitgalį įtikinti kolegas atsisakyti priedų, kad galėtų išsaugoti darbą.
Darbo praradimas Sandrai reikštų, kad ji nebegali išlaikyti savo šeimos: ji būtų priversta persikelti į socialinį būstą ir rizikuotų vėl panirti į depresiją. Tad savaitgalį ji keliauja nuo vienų durų, prie kitų, prašydama kolegų vienybės ir užuojautos. Tačiau ir jiems šis procesas nėra paprastas: sunkiai galą su galu besuduriantys darbininkai yra verčiami rinktis tarp Sandros ir savo pačių šeimų.
Filmas įdomus tuo, kad jame sprendžiama moralinė dilema gerai atskleidžia visos situacijos paradoksą. Kad ir kaip užjaustume pagrindinę heroję, jos gerbūvis būtų pagrįstas kitų, tokių pačių kaip ji, darbininkų patiriamu praradimu. Kitaip tariant, nesvarbu kuo pasibaigs balsavimas, kentės darbininkai, o fabriko vadovai savo tikslą vis vien pasieks.
Kaip teigia režisieriai, centrinė filmo mintis yra idėja, kad darbas būtinas savirealizacijai. O paplitusios bedarbystės eroje, tai – labai pavojinga idėja. „Jeigu neturi darbo, esi priverstas jaustis tarsi bendruomenės atstumtasis“ – sako režisierius Jean Pierre Dardenne.
Parengė Rūta Geležinė, pagal The Guardian, bbc.co.uk