Pagarbos darbuotojui ugdymas- meduolio ar botago principu?

2014-09-15

Spaudoje mirgant istorijoms, kuriose nusivylę darbuotojai pasakoja apie nemandagiai bendraujančius, pagarbos stokojančius ar net atvirai diskriminuojančius darbdavius, Lietuvoje įnirtingai plušama rengiant liberalesnį darbdaviams darbo kodekso pakeitimo projektą. Tuo tarpu profesinės sąjungos sako – išmokyti darbdavius pagarbos darbuotojams galima švietimu ir griežtomis sankcijomis.

Tokios istorijos kaip šiandien pasirodžiusioji viename Lietuvos naujienų portale, kur dirbantys ar įsidarbinti mėginantys žmonės pasakoja apie diskriminacijos atvejus, bei tvirtina, kad darbdaviams trūksta bendravimo kultūros ar paprasčiausios pagarbos darbuotojams – vis dar nėra naujiena.

Nors Valstybinė darbo inspekcija ir skelbia, kad į Darbo ginčų komisiją besikreipiantys darbuotojai, prašantys išmokėti nesumokėtą atlygį, dažniausiai sulaukia teigiamo sprendimo, tokius pareiškimus reikėtų vertinti atsargiai.Ypatingai pavieniams darbuotojams, savo teises ginti kreipiantis į darbo ginčų komisiją nėra taip lengva, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio.

Tiesa, kad į darbo ginčų komisiją gali kreiptis tiek darbdaviai, tiek darbuotojai. Tačiau praktikoje, dirbantiesiems (nepriklausantiems profesinei sąjungai), savo teises ginti yra sunkiau: jie paprastai turi mažiau finansinių galimybių samdytis advokatus,  be to, apskundęs darbdavį darbo inspekcijai darbuotojas rizikuoja sulaukti nemalonių pasekmių, jei ne apskritai prarasti darbą. Dėl šių ir panašių priežasčių, žmonės nėra aktyvūs gindami savo teises, o tie, kurie pabando ką nors pakeisti pavieniui, dažnai nusivilia.

Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis pasakoja, kad dar didesnė problema – diskriminacijos atvejai. Diskriminacijos atvejus įrodyti yra labai sunku, tad tirti tokias bylas privengia net ir teismai.

Kęstutis Juknis

Šiame fone kaip šviesulys atrodo Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, populiarėjančios lyderystės idėjos. Būtent jos siūlo  lygiavertišką vadovo požiūrį darbuotoją, kuomet darbuotojas vertinamas kaip partneris, o ne pavaldinys. Manoma, kad tokioje aplinkoje darbuotojai dirba produktyviau ir toks verslas tampa konkurencingesnis.

Tačiau manyti, kad liberalizavus darbo santykius šios idėjos netrukus paplis ir darbuotojai su darbdaviais bėgios susikibę už rankučių, būtų jeigu ne naivu, tai bent jau smarkiai skubota.  K. Juknis sako, kad „paprastai, net lyderystės idėjas mėginantys praktikuoti didelių organizacijų vadovai elementariai nežino, su kokia realybe susiduria dirbantieji „apačioje“, o mažesnių įmonių vadovus toli gražu ne visus yra pasiekusios šios idėjos. Mažesniuose miestuose, ypatingai tose, kur didelis nedarbas ir maža konkurencija dėl darbuotojų, verslininkai yra įpratę verslą „sukti“ savais – kartais ir iš nusikalstamos patirties įgytais – metodais“.

Tokiais atvejais būtent profesinės sąjungos stovi tarp „napoleoniškųjų“ vadovų ir paprastų darbuotojų. Valstybinėms institucijoms kratantis „bizūno“ politikos ir koketuojant su verslu, jos galėtų aktyviau imtis švietėjiškos veiklos, griežtos kontrolės įrankius perduodamos profsąjungoms.

Parengė Rūta Geležinė

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *