Griauname mitus: 6 mitai apie profsąjungas

2014-11-16

Netikėk viskuo, ką žmonės kalba apie profsąjungas, sako britų dienraščio The Guardian apžvalgininkė Ellie Mae O’Hagan. Ji nusprendė išsklaidyti šešis mitus apie profsąjungas, subalansuotus Didžiąjai Britanijai, tačiau sutinkamus ir Lietuvoje. Tad ar tikrai viskas, kuo užsiima profsąjungos yra streikai, o kad eitų streikuoti, savo narius joms dar tenka ir papirkinėti?

 

Apžvalgininkė teigia buvusi paskatinta peržiūrėti mitus apie profesines sąjungas po to, kai pamatė dešiniosimis pažiūromis ir abejotina morale garsėjančio D. Britanijos dienraščio The Daily Mail antraštę, skelbiančią, kad profsąjungos moka savo nariams, kad jie eitų streikuoti. Nors tai yra naujas ir kol kas tik Didžiojoje Britanijoje nuskambėjęs mitas, Lietuvoje galima išgirsti įvairiausių jo variacijų, kuriose profsąjungos kaltinamos, kad atstovauja kieno tik nori interesus, išskyrus savo narių. Tad nuo šio mito ir pradėkime.

Mitas nr.1: Profsąjungos paperka savo narius, kad streikuotų

Už streiką atlyginimas nėra mokamas. Streikuojantys žmonės naudojasi savo teise sustabdyti ir nebeatlikti savo darbo, kol nebus išspręsta tą darbą liečianti problema, o ne gauti laisvalaidienį ir dar atlyginimą už jį. Tiesą sakant, būtent atlyginimo negavimo problema yra privertusi pabaigti ne vieną streiką. Pavyzdžiui, Ellie Mae O’Hagan prisimena angliakasių streikus Jungitnėje Karalystėje, pasibaigusius būtent todėl, kad streikuotojai nebeišgalėjo toliau gyventi negaudami pajamų.

Būtent todėl, kai kurios profsąjungos yra sukaupusios „streikų fondus“. Tai fondai, kuriuose sukauptos lėšos yra skiriamos teikti finansinę pagalbą streikuojantiems ir atlyginimo negaunantiems nariams, kad jų patiriami finansiniai nuostoliai ir sunkumai būtų kuo labiau sušvelninami.

Mitas nr.2: Profsąjungos streikuoja kada tik užsimaniusios

Teisė streikuoti yra viena iš esminių žmogaus teisų, įrašytų Žmogaus teisių deklaracijoje. Tačiau norit tikėkit, norit ne, bet streiko procedūra yra pakankamai sudėtinga ir griežtai reglamentuota. Streikai įvyksta žlugus deryboms, o ne keletui veikėjų užsimanius sukelti konfliktą lygioje vietoje. Dažnai streiko paskelbimas profsąjungų lyderiams reiškia artėjantį teismų maratoną, o streiko procedūrų pažeidimo nustatymas – ir labai rimtas teisines pasekmes.

Mitas nr.3: Profsąjungos žlugdo ekonomiką

Šis mitas sutinkamas dviem variantais:

A) Pirmasis skelbia, kad „savo grasinimai streikuoti, profsąjungos tiesiog šantažuoja šalį“.

Tiesa yra ta, kad streiko taip greitai ir lengvai nepaskelbsi: įstatymai įtvirtina labai griežtus reikalavimus streiko paskelbimui ir reikalauja prieš tai atlikti įvarias procedūras. Tik tada, kai visi mėginimai pasiekti susitarimą derybų keliu tikrai žlugo, galima skelbti streiką. Tačiau ir tada streikas darbdaviui nenukrenta tarsi iš giedro dangaus – apie ketinimą streikuoti jis perspėjamas prieš 7 dienas.

B) Šis mitas taip pat pasireiškia kaip idėja, kad nežinia kodėl, bet profsąjungos iš principo yra blogai ekonomikai.

Tokiu atveju, tampa visai nebeaišku, kodėl tiek daug tyrimų rodo stiprią koreliaciją (t. y. ryšį) tarp stiprių profsąjungų, mažos socialinės nelygybės ir klestinčios ekonomikos. Mistika?

Mitas nr.4: Profsąjungos tik organizuoja streikus ir daugiau nieko neveikia

Tiesiog ne. Profsąjungos užsiima labai plačia ir įvairia veikla, kuri tarp skirtingų profsąjungų kiek skiriasi. Vienos profsąjungos turi puikias mokymosi programas, kurias siūlo savo nariams, kad jie galėtų keltis kompetencijas, kitos organizuoja seminarus, sprendžia socialines problemas, derasi su darbdaviais, tikrina darbo sąlygas, gina ir teismuose atstovauja savo narius, netgi organizuoja laisvalaikio užsiėmimus ir nariams siūlo atstogų galimybes, įvairias pramogas ir užsiėmimus…

Mitas nr. 5: Profsąjungas išlaiko valstybė

Ne. Profsąjungos išsilaiko iš nario mokesčio. Spekuliacijos apie valstybės išlaikymą kyla dėl to, kad kai kurių profsąjungų nariams yra suteikiamos galimybės atlikti tam tikras profsąjungos atstovavimo funkcijas, neprarandant atlyginimo už darbą. Tai gali būti dalyvavimas derybose su darbdaviu dėl atlyginimų ar darbo sąlygų, atstovavimas atrankose ar drausminėse procedūrose, dalyvavimas mokymuose ar darbo sąlygų tikrinimas. Tuomet, kai profsąjungos atstovas dirba valstybės tarnyboje ir profsąjungine veikla užsiima neatlygintinai, tokią veiklą mėgstama interpretuoti kaip „profsąjungų išlaikymą iš valstybės biudžeto“.

Didžiojoje Britanijoje vienos politijos partijos užsakymu atliktas tyrimas nustatė, kad tokia veikla (įskaitant ir privatų sektorių), kainuoja £431m per metus. Tačiau šis tyrimas taip pat parodė, kad dėl šios veiklos yra sutaupoma nuo £476m iki £1.1bn. Tokios lėšos susitaupo, nes vykdant profsąjunginę veiklą, sumažėja bylinėjimosi, darbuotojų nedarbo dienų dėl ligos, nelaimingų atsitikimų darbe, pakyla darbuotojų darbo produktyvumas. Galbūt todėl, net ir skalndant šiam mitui, mažai darbdavių yra reikalavę panaikinti teisę darbuotojams užsiimti profsąjungine veikla, paliekant vidutinį darbo užmokestį.

Mitas nr.6: O kam man, paprastam žmogui, profsąjunga?

O šitas mitas yra teisingas. Nes juk kam, paprastam žmogui, reikalingos apmokamos atsotogos, apmokamėjimas už dėl ligos praleistas darbo dienas, sąžiningas atlyginimas, veikų išnaudojimo darbui panaikinimas, sveikatos ir saugumo darbe taisysklės, diskriminacijos darbe mažinimas …, ar ne ?

Matyt didžiausias mitas iš visų, yra tai, kad visuomenė nemėgsta profsąjungų. Visi, kurie darbe yra susidūrę su profsąjungomis, mato jų privalumus. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl 2011 metų apklausa parodė, kad profsąjungų lyderiais Jungtinės Karalystės visuomenė pasitiki labiau neigu bankininkais, verslininkais, netgi žurnalistais. Belieka palinkėti, kad ši tendencija ateitų ir į Lietuvą, o mitų apie profsąjungas sumažėtų.

Parengė Rūta Geležinė, remiantis The Guardian inf.
This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *