Socialinės apsaugos ir darbo ministerija be profsąjungų žinios praeitą savaitę paruošė planą, kurį patvirtinus, ilgalaikiams bedarbiams bus mažinamos socialinės pašalpos. Nesusiradus darbo per penkerius metus valstybės mokama socialinė parama sumažės daugiau nei 50 % arba iš vis bus nemokama.
Šis ministrės ir jos besiformuojančių bendraminčių kūrinys nustebino ne tik socialinius partnerius, bet ir patį premjerą. Tenka apgailestauti, kad nei prieš tai dirbęs konservatorius Jankauskas, nei dabartinė ministrė nebesupranta kokioj jie ministerijoje dirba.
Lietuva pagal konstitucinę doktriną yra socialiai atsakinga valstybė, o socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vienas esminių tikslų yra darbo ir socialinės apsaugos politikos organizavimas ir įgyvendinimas. Norime priminti, kad ši ministerija privalo būti ne verslo ar laisvosios rinkos atstovų forpostas, ne ūkio ministerija, bet pačių labiausiai pažeidžiamų, darbo žmonių interesų gynimo ir užtikrinimo aukščiausia institucija. Ar ji tokia kada nors buvo ?
Prieš septynerius metus tuometinė viešųjų ryšių specialistė, ministrė V.Blinkečiūtė paveikta darbdavių ir kapitalo klano, tiek įsijautė į rolę, kad net Briuseliui skubiai pateikė planą, kaip ,,Lietuvos dirbantieji trokšta dirbti 60-72 darbo valandas per savaitę“. Europarlamentarų ir Lietuvos profsąjungos ,,Sandrauga“ išgėdytinta ir prilyginta aborigeniniam mastymui, ši veikėja su visais kompanionais pardūmusi iš Belgijos sostinės dėjo visas pastangas, kad pridirbtas nesąmones greičiau užmaskuoti. Jos žygiai, kad pensininkai negalėtų dirbti , kad būtų panaikintos darbo kodekse įtvirtintos socialiai teisingos nuostatos padarė daug žalos Lietuvai. Todėl galima tvirtinti, kad dėl skubotų , lengvabūdiškų valdžios sprendimų, per paskutiniuosius dešimtmečius iš Lietuvos oficialiai emigravo daugiau nei 700 tūkstančiai darbingo amžiaus žmonių.
Vykdyti 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2002/14/EB privalo ir socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Konsultuotis ir informuoti profsąjungas, darbdavių atstovus apie esminius veiksmus siekiant socialinio teisingumo, tvaraus visuomenės vystymosi privalo ne tik darbdaviai, bet ir valdžios atstovai, nepriklausomai kokia partija ministrą delegavo. Žinant, kad darbo partija niekada nebuvo socialinio dialogo iniciatorė ir, kad nuo pirmos ministravimo dienos ministrei svarbiausias uždavinys yra skurdinti jau ir taip nuskurdintą socialinę grupę, darbo kodekso naikinimas, norime priminti, kad mokytis iš pirmtakų klaidų niekada nevėlu. Laukti sankcijų iš Briuselio ar vilties netekusių žmonių susirinkimo prie Socialinės apsaugos ministerijos ar pačios ministrės namų – būtų neprotinga.
Pirmininkas Kęstutis Juknis