Kaip gyvensime rytoj?

2012-08-11

Ne pirmą dešimtmetį Lietuvos valdžia, vykdydama stambiojo kapitalo užsakymus, mažina darbuotojų socialines garantijas, siaurina profsąjungų teises ir įvairiausiais būdai bando mums įrodyti, kad  tik laisvosios rinkos idėjų įgyvendinimas yra kelias tapti turtingais, laimingais ir laisvais. Pataikavimas kapitalui pasiekė tokį lygį, jog net ir iškilesnės, mąstančios asmenybės, atstovaudamos darbdavius, siekia sunaikinti LR Darbo Kodeksą (DK).

Galbūt  LR Vyriausybė ir Seimas įvykdytų šį užsakymą užsimerkę, jei ne mokesčių valstybės biudžetui rinkimas iš darbo santykių. Tiesa akivaizdi, jog Kapitalas siekė ir sieks vieno – bet kokiomis sąlygomis, bet kokiomis priemonėmis, bet kokia kaina turtėti ir viešpatauti. O kaip gyvensime mes, paprasti dirbantieji? Ar tapsime bedarbiais, skurdžiais ir išvyksime iš savo šalies, kad galėtume pragyventi? Dirbančių žmonių ateitis turi rūpėti ne tik valdžiai, bet ir eiliniams piliečiams. Lietuvos žmonės turi suprasti, jog ilgalaikis ar trumpalaikis darbas užsienyje ar politikų priešrinkiminiai įsipareigojimai nepagerins, nei išvykusiųjų, nei likusių čia Lietuvoje žmonių socialinės padėties.

Nuolatinis darbuotojų švietimas, tinkamų sąlygų sudarymas smulkiam ir vidutiniam verslui, socialinių garantijų užtikrinimas, profsąjungų teisių stiprinimas, socialinio dialogo ir teisingumo protegavimas darbo santykiuose – tai tik keletas krypčių kuriomis eidami galime tikėtis socialinės pusiausvyros visuomenėje.

Artėjant eiliniams Seimo rinkimams beveik visos politinės jėgos tame tarpe ir stambiojo kapitalo partijos deklaruoja socialinio dialogo svarbą, darbo vietų kūrimą, socialinių garantijų didinimą žmogui. Socialdemokratai ,,dėl kvapo“ pakvietė į savo sąrašus net keletą profsąjungiečių ir net pasiūlė pasirašyti bendradarbiavimo sutartis su atskiromis profesinėmis sąjungomis. Bet prisimenant ,,kirkiliavimo ir koncervavimo“ metus drąsiai galima teigti, kad tiek raudonieji, tiek dabartiniai valdantieji,  turėdami visas galimybes, per 2 paskutiniąsias kadencijas nepriėmė nei vieno darbo įstatymo, dėl kurio jais būtų galima pasitikėti. Kalbėti, kad darbo žmonių interesais rūpinosi „darbiečiai“ ar „tvarkiečiai“ būtų apskritai nepadoru.

Kaip gyvensime rytoj, ateityje didele dalimi priklauso ne tik nuo rinkėjų, bet ir nuo Lietuvos profsąjungų pozicijos, kuri dažnai  atsiriboja nuo politikos ir nuo darbo įstatymų priėmimo svarbos.

K. Juknis

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *