Lenkijos profesinės sąjungos: nuo darbininkų atstovavimo iki pasipriešinimo judėjimo


2013-05-08

Lietuvos, Latvijos ir Estijos dirbantieji, lyginant su kitų Europos Sąjungos valstybių patirtimi, itin vangiai dalyvauja profesinių sąjungų ir nevyriausybinių organizacijų veikloje. Tai, kad Lietuvos darbuotojai nesijungia į profesines sąjungas veikiausiai įtakoja sovietmečio palikimas bei neišplėtota masinė gamyba. Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje situacija kitokia. Profesinės sąjungos užima ypatingą vietą Lenkijos organizacijų ir asociacijų tarpe dėl „Solidarumo“ profesinės sąjungos vaidmens devinto dešimtmečio politinių ir socialinių neramumų metu.

Profsąjunginis judėjimas Lenkijoje ėmė sparčiai vystytis atgavus nepriklausomybę 1918-aisiais. Tarpukariu Lenkijoje veikė šimtai profesinių sąjungų, reprezentuojančių skirtingų pramonės šakų darbuotojus. Po Antrojo pasaulinio karo lenkų profesinių sąjungų tradicijos buvo nuslopintos totalitarizmo ir komunistinės ideologijos. Profesinės sąjungos buvo nacionalizuotos ir centralizuotos.

1980-aisiais Lenkijoje prasidėjo streikai, pakeitę Lenkijos istoriją. Tuomet įsikūrusi nepriklausoma savivaldi profesinė sąjunga „Solidarumas“ (Niezależny Samorządny Związek Zawodowy „Solidarność“) tapo pirmąja nepriklausoma profesine sąjunga pokarinėje Lenkijoje bei visoje komunistų valdomoje Europoje ir Azijoje. Per trumpą laiką profesinė sąjunga peraugo į masyvų socialinį judėjimą, vienijusį beveik 10 milijonų žmonių. Judėjimas atnešė galą komunistų valdžiai Lenkijoje.

Šiandien didžiausios Lenkijos profesinės sąjungos yra „Visos Lenkijos profesinių sąjungų aljansas“ (Ogólnopolskie Porozumienie Związków Zawodowych, arba OPZZ; įkurtas 1984 m.), vienijantis apie 550 000 narių, „Solidarumas“, vienijantis apie 649 000 narių ir „Profesinių sąjungų forumas“ (Forum Związków Zawodowych, FZZ; įkurtas 2002 m.), vienijantis apie 420 000 narių. Tuo tarpu Lietuvoje profesinėms sąjungoms priklauso apie 109 000 gyventojų.

„Sandrauga“ jungia įvairių Lietuvos profesinių sąjungų narius ir veikia teritoriniu principu. Organizacijos nariai neskirstomi pagal profesijas, bet strukturizuoti pagal sektorius ir bendrai ginami visų dirbančiųjų interesai. Lenkijos profesinės sąjungos organizuojasi įmonių lygmenyje. Tam, kad būtų įsteigta įmonės profesinė sąjunga, reikalingas 10 darbuotojų sutikimas. Kadangi nemažai Lenkijos gyventojų vykdo savarankišką veiklą ar dirba nedidelėse įmonėse, kas riboja galimybes jungtis į profesines sąjungas, todėl profsąjungos vienija tik apie 16% visų Lenkijos dirbančiųjų. Dėl panašių priežasčių nesiorganizuoja ir Lietuvos dirbantieji. Lenkijoje aktyviausiai į profesines sąjungas jungiasi mokytojai (39 %), plieno gamyklų darbuotojai (40 %), pilotai (52 %), slaugės (58 %), pašto darbuotojai (60 %), geležinkelių darbuotojai (80 %), kasyklų darbuotojai (beveik 100 %).

Lenkijos profesinių sąjungų narių amžiaus vidurkis – 41 metai. Jaunimo iki 24 metų amžiaus tarpe profesinių sąjungų nariais tėra mažiau nei 1 %, asmenų iki 35 metų amžiaus – 8 %. Profesinių sąjungų lyderių amžiaus vidurkis – 50 metų. Todėl siekiant išvengti darbo judėjimo senėjimo, 2011 m. FZZ drauge su Demokratiniu studentų aljansu (DZS) pradėjo kampaniją, siekiančią pagerinti jaunų žmonių dalyvavimą darbo rinkoje. Kampanija pasisako už apmokamas praktikas, civilinių sutarčių, galiojančių vietoj darbo kontraktų, panaikinimą, darbo valandų sumažinimą ir minimalaus darbo atlygio didinimą. Šios problemos aktualios ir Lietuvoje: studentų ir darbo patirties neturinčių asmenų praktikos nėra apmokamos, todėl neretai praktikantai paverčiami nemokama darbo jėga. Vienas „Sandraugos“ tikslų – mažinti emigraciją ir pasinaudojus šiuo Lenkijos pavyzdžiu, veikiausiai būtų galima padaryti Lietuvą patrauklesne darbo ieškančiam jaunimui.

OPZZ ir „Solidarumas“ priklauso Europos profesinių sąjungų konfederacijai – didžiausiai Europoje skėtinei profesinių sąjungų organizacijai, taip pat Tarptautinei profesinių sąjungų konfederacijai. Visos trys didžiosios Lenkijos profesinės sąjungos bendradarbiauja su Tarptautine darbo organizacija. OPZZ, „Solidarumo“ ir FZZ atstovai reprezentuoja darbuotojus trišalėje socialinių ir ekonominių reikalų komisijoje – forume, vienijančiame darbuotojų, darbdavių ir valdžios atstovus. Į analogiškus trišalius forumus skatinami burtis ir Lietuvos valdžios, darbuotojų ir darbdavių atstovai.

Lenkijos darbo judėjime svarbų vaidmenį vaidina ūkininkų profesinės sąjungos, besirūpinančios kaimo gyventojų ir ūkininkų reikalais. Šių sąjungų atstovai rengia vaizdingas protesto akcijas, per kurias žemės ūkio produktai ar subproduktai išverčiami į krūvas viešosiose vietose, taip pat blokuojami keliai. 2008-aisiais Lenkijoje vyko apie 13 000 streikų, tuo tarpu tais pačiais metais Lietuvoje vyko 112 streikų ir įspėjamųjų streikų, kurių organizatoriai daugeliu atveju buvo švietimo darbuotojai.

Pagal Vera Trappmann „Trade unions in Poland “ ir Lietuvos Statistikos departamento duomenis parengė Ugnė Marija Andrijauskaitė.

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *