2015-06-06 
Kaip žinia, Lietuvoje skubama priimti Darbo kodekso projektą, kuriuo iš esmės siekiama drastiškai „liberalizuoti“ darbo santykius. Projekto rengėjai tikina rėmėsi užsienio šalių patirtimi ir žada, kad šis projektas mūsų šalyje atvers aukso pievas. Tačiau pažvelgus atidžiau į kitų šalių praktiką, aiškėja, kad tai, kas versle yra liberalu, darbuotojui dažnai reiškia ašarų pakalnes.
Vienas variantų, įvairiose Europos šalyse naudojamas lankstiems darbo santykiams, yra vadinamieji „O valandų kontraktai“. Jie suteikia darbdaviams teisę samdyti darbuotojus, nepažadant jiems darbo. Kitaip tariant, pagal tokią sutartį darbuotojas dirba tik tada, kai to reikia darbdaviui, o atlyginimas priklauso nuo dirbtų valandų skaičiaus.
Jungtinės Karalystės, kurioje taip pat galioja 0 valandų“ darbo sutartys, dienraštis The Guardian spausdina atvirą darbuotojo prisipažinimą, kaip atrodo jo darbas dirbant pagal tokį kontraktą, valstybinėje medicinos sistemoje (NHS).
„Aš patyriau išpuolius, jaučiausi nematomas ir nevertinamas dirbdamas administracijoje. Mūsų išpuoselėta sveikatos (apsaugos) sistema reikalauja skubios pagalbos“ – dienraštyje The Guardian rašo anoniminis buvęs NHS administratorius.
Nors šiame darbuotojo pasakojime kalbama apie darbą vienoje konkrečioje įstaigoje – NHS , tačiau jis gerai gerai atskleidžia, kaip jaučiasi dirbantis žmogus, neturintis stiprių darbo garantijų; tai baimė dėl darbo ir būsimos pensijos, baimė prieštarauti vadovams ir jausmas, kad esi nevertinamas ir pamirštas.
Privalumų yra, bet kokia jų kaina?
Žinoma, „0 valandų kontraktai“ turi ir savų privalumų: darbdaviams jie suteikia lankstumo ir atveria galimybes kurti papildomas darbo vietas tada, kada jų reikia; darbuotojams – leidžia dirbti ne pagal griežtą grafiką, o pagal galimybes, todėl dažnai yra patrauklūs žmonėms, ieškantiems papildomo darbelio, pavyzdžiui, studentams.
Tačiau aišku viena – darbas pagal tokią darbo sutartį labai priklauso ir nuo paties darbdavio geranoriškumo, bei sąmoningumo.
Kaip ir bendradarbiai, kaip ir ne
„Visi administratoriai jautėsi mažai vertinamais, o laikinieji – dar ir nematomais. Mūsų nekviesdavo į kai kuriuos posėdžius, nes mes nebuvom nuolatiniai darbuotojai, ir palikdavo atsakinėti į telefono skambučius – nors juose ir buvo auto atsakiklis“.
„Nuo pirmos dienos buvo aišku, kad su „0 valandų“ darbuotojais elgiamasi kitaip. Jokių ligos pašalpų ar atostoginių (už atostogas sukauptus pinigus mums išmokėdavo kas tris mėnesius ). Aš dirbau pagal nustatytą grafiką – jeigu mano darbo diena išpuldavo per nedarbo dienas, aš prarasdavau vienos dienos pinigus“.
Ko tik nepadarysi dėl darbo/tampa įrankiais manipuliacijai
„Kaip laikino darbuotojo, mano darbo funkcijos niekada nebuvo aiškiai apibrėžtos […]“.
„Nors man patiko mano kasdienės užduotys, tačiau iš manęs tikėdavosi, kad atliksiu papildomus darbus. Kartą, dėl mano ankstesnės patirties dirbant IT, vadybininkas paprašė pataisyti programinės įrangos klaidą. Netrukus tokie prašymai tapo nuolatiniais, o tai reiškė, kad aš atsilikdavau atlikdamas savo tikrą darbą“
Jokių įsipareigojimų
„Iš pradžių džiaugiausi gavęs šį darbą. Bet vos po pusantrų metų, nepaisant reguliariai mėtomų užuominų apie nuolatinę darbo sutartį, atleido mus du – perspėjus mažiau nei prieš mėnesį – nes baigėsi laikiniems darbuotojams skirtas biudžetas“ – rašoma straipsnyje.
„Po 18 mėnesių, mus pasikvietė į posėdį ir pasakė, kad nebėra pinigų laikinų darbuotojų išlaikymui. Tiems žmonėms, kurie liko dirbti administratoriais, bus sunku, kad ir kaip lanksčiai jie bedirbtų. Net ir prieš tai, kai kas nors susirgdavo ar nebūdavo darbe, likę trise mes sunkiai susitvarkydavome su darbo krūviu“.
Parengė Rūta Geležinė, naudota The Guardian inf.