2015-06-24
Sveikiname Janinas, Jonus ir Jus visus, mielieji, su mistiškiausia vasaros švente – Joninėmis!
Joninių (Rasų) šventė žymi ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį, todėl yra švenčiama Birželio 23 – 24 dienomis.
Krikščioniškoje tradicijoje ši diena minima kaip Šv. Jono Krikštytojo diena. Šis šventasis siejamas su kentėjimu už tiesą ir teisingumą, nes išdrįso karaliui pasakyti, kad gyventi su vogta žmona – nevalia!
Tuo tarpu pagoniškoje tradicijoje, Rasų šventė siejama su saule ir yra švenčiama kaip Saulės ir gamtos klestėjimo momentas. Paminėjus Jonines, ko gero, ne vienas pagalvojame apie šokinėjimą per laužą, vainikų plukdymą ir paparčio žiedo paieškas, tačiau ar žinote šių ritualų prasmę?
- Bene žinomiausias Rasų šventės paprotys – paparčio žiedo paieškos. Tikima, kad papartis pražysta vienai akimirkai lygiai vidurnaktį, o jį radusysis tampa visa žinančiu.
- Kita svarbi tradicija – vainikų pynimas. Naktį į vainikus dedamos žvakelės ir jie leidžiami į vandenį. Apskrita vainiko forma simbolizuoja saulę – gyvybės ir šilumos skleidėją.
- Tradiciškai, balto lino drabužiais apsirengusios merginos rinkdavo žoleles iš devynių laukų ir pindavosi kupolių vainikus, o vyrus puošdavo ąžuolo lapų vainikais. Vėliau iš šių vainikų būdavo spėjama ateitis.
- Buvo manoma, kad Rasos šventės metu augalai įgyja gydomųjų ir magiškų galių. Todėl iš šiuo metu surinktų žolynų galima spėti ateitį arba gaminti gydomuosius gėrimus. Išlikęs tikėjimas, kad jei vaikino ir merginos vainikai plaukia greta vienas kito – pora tai metais gali tikėtis susituokt.
- Rasų šventės metu taip pat atliekami ritualai, tarsi perkeliantys šventę „tarp žemės ir dangaus“. Tai – supimasis supynėm ir šokinėjimas per ugnį.
- Senovėj šis ritualas buvo atliekamas tikintis, kad tai pagerins šokančiojo sveikatą bei suteiks daugiau jėgų vasaros darbams nudirbti. Taip pat tikėta, kad jei mergina ir vaikinas peršoka ugnį susikibę rankomis – jie susituoks.
- Ugnies simbolika ypač svarbi šios šventės metu. Tikima, kad ji atneša namams sveikatą, turtą, santarvę, apsaugo nuo nelaimių bei „apvalo“ dvasine prasme. Todėl joninių naktį degami kuo didesni laužai – kad kuo toliau apšviestų laukus.
- Na, o paskutinė tradicija – po nakties linksmybių pasitikti saulę. Šis paprotys taip pat siejamas su saulės suasmeninimu ir yra likęs nuo tų laikų, kuomet saulė laikyta šviesos deive, žmonių, gyvulių ir augalų globėja.
Parengė Rūta Geležinė