2015-07-12 
Londono metro sistemą sukaustę didžiuliai streikai išprovokavo visuomenės diskusijas, tačiau kartu sulaukė ir pasipiktinimo bangos. „Per jus aš negaliu nuvykti į darbą“, „jūs laikot visuomenę įkaitais!“, „oho, poros valandų spūstis, ačiū jums labai…“ – tokie ir panašūs komentarai pasipylė socialiniuose tinkluose ir straipsnių komentaruose, kuriais pasipiktinę keliautojai reiškė savo nepasitenkinimą Londono metro vairuotojais, nutraukusiais savo darbą 24 valandoms. Tačiau ar tikrai kaltinti reikia streikuojančius?
Šią savaitę, trečiadienio vakare Londono transporto sistema ištiko visiškas chaosas. 24 valandoms darbą nutraukus metro vairuotojams, milžiniškus keleivių srautus aptarnaujanti sistema buvo paralyžiuota, o keliautojai susidūrė su rimtu iššūkiu: kaip milžiniškoje Jungtinės Karalystės (sutr. – JK) sostinėje nusigauti „iš taško A į tašką B“?
JK žiniasklaidoje pasipylę komentarai, nuomonės, nusiskundimai ir daugybė neteisingos informacijos puikiai atskleidžia, kad net ir tokios brandžios ir prie profsąjungų pripratusios valstybės visuomenei vis dar trūksta žinių ir supratimo apie streikų reikšmę ir jėgą.
Tad šį kartą ir griauname mitus dėl streikų.
„Kaltinkit streikuojančius“ ir kiti mitai
Konfliktai nekyla be priežasties, o streikas skelbiamas iškėlus labia aiškius ir konkečius reikalavimus. Šie reikalavimai neatiranda „iš oro”, o prieš jiems tampant streiko priežastimi, vyksta ilgos derybos ir mėginimai susitarti su darbdaviu.
Londono metro streiko priežastimi tapo „darbas naktimis”. Kaip dienraščiui The Independent paaiškino Finn Brennan,vienos iš keturių streiką paskelbusių profesinių sąjungų vadybininkas, pats 23 metus dirbęs metro vairuotoju:
„Tikroji jo priežastis – tai asmeninio gyvenimo ir darbo suderinimo klausimas […]. Metro darbuotojai pritaria, kad transporto sistema turėtų veikti ir naktimis. […] Tačiau kažkam tomis naktimis teks dirbti, todėl darbo naktimis sąlygos turi būti sąžiningos ir tinkamos, o ne primestos vadybininkų, pasinaudojant patyčiomis ir gąsdinimais“.
Nesąžininga? Pagalvok dar kartą.
Kiekviename konflikte yra dvi pusės. Tad mėginimai nuspręsti, kas yra sąžininga, nežinant visų streikuojančios pusės aplinkybių ir motyvų, yra tas pats „būrimas kavos tirščiais“.
O kaip su darbdavio pusės istorija, paklausite jūs? Nepergyvenkite, apie ją tikrai perskaitysite spaudoje, kurioje niekada netrūksta pavirkavimų apie „dorus darbdavius, kuriems nenaudėlės profsąjungos trukdo sąžiningai ir protingai užsidirbti“. Ir taip, „sąžiningai ir protingai“ šiuo atvejų reiškia „bet kokia kaina pelningai“.
Grįžtant prie Londono metro streiko, Finn Brennan pažymėjo, kad yra įrodyta, jog naktinis darbas kenkia sveikatai, bei ženkliai atsiliepia taip dirbančio žmogaus galimybėmis suderinti darbą su socialiniu ir šeimyniniu gyvenimu. Tuo tarpu kompanija mėgino „brutaliai primesti pokyčius, kurie būtų reiškę, kad metro vairuotojai turėtų dirbti neapibrėžtą savaitgalių ir naktinių pamainų skaičių be jokio papildomo apmokėjimo“.
Akivaizdus darbo sąlygų menkinimas vardan didesnio pelno, kuris bus uždirbtas iš naktinių paslaugų, tiesa?
Bet juk yra kitų būdų susitarti…
Kiekvienas vyras ir moteris turi teisę sustabdyti savo darbą.
„Visiška atsakomybė už streiką tenka Londono metro valdybai, kurie viso konflikto metu taip ir nesiteikė imtis rimtų derybų. Jie mus ignoravo mėnesių mėnesiais, o tuomet staiga, paskutinę minutę (pirmadienį) pasikvietė į derybas ir suteikė vos porą valandų apsvarstyti jų pasiūlymams“ – paaiškina F. Brennan.
O pabaigai, verta prisiminti kitos JK profsąjungos generalinės sekretorės Frances O‘Grady žodžius apie streikus ir derybas:
„Politikai dažnai sako, kad alternatyva streikams yra kalbėjimas, tačiau tarp kalbėjimo ir derybų yra skirtumas. Derėtis gali tik tada, kai galia glūdi abiejuose derybų stalo pusėse.
Kolektyvinės derybos veikia, nes abi pusės supranta, ką gali padaryti kitoji. Būtent todėl didžioji dauguma balsavimų dėl streikų nesibaigia streikais ir pasiekia bendrą susitarimą“.
Parengė Rūta Geležinė, remiantis The Independent inf.