Nykstanti profesija, vadinama Paryžiaus vizitine kortele

2015-07-25

Paryžiaus „Bouquinistes“ (arba lietuviškai –knygininkai), tai naudotų ir retų knygų pardavėjai, kurių žalias dėžutes primenantys prekystaliai stovi išsidėstę abipus Senos krantų. Šis amatas siekia XV amžių ir per šį laiką yra tapęs viena žymiausių Prancūzijos sostinės ikonų.

Senos knygininkai nuo seno žinomi kaip tie, į kuriuos reikia kreiptis ieškant nebespausdinamų ar itin retų knygų.  XVII amžiuje jų buvo vos 20, o šiuo metu Paryžiuje jų skaičiuojama apie 240. Tačiau prasidėjus interneto erai ir paplitus elektroninėms knygoms, ši profesija pati atsidūrė „raudonosios knygos puslapiuose“.

Darbas su privalumais

Kiekvienas „bouquiniste“ privalo prižiūrėti savo „dėžutę“, tačiau apart to, knygininkai savo darbe turi daug laisvės: jie patys nusistato savo darbo valandas (nors prekystaliai yra užrakinami po saulėlydžio), pasirinkti kokias knygas nori pardavinėti, bei leisti savo dienas grožėdamiesi vienu geriausiu vaizdų Paryžiuje.

Tiesa, daugelis knygininkų mano, kad miestas turėtų labiau stengtis palaikyti šią tradicinę profesiją, ypač dabar, kai pelnas, gaunamas iš knygų pardavimo, mažėja. Vienas iš tokių pasiūlymų yra įvesti elektrą, kad pardavėjai galėtų dirbti ir naktimis.

XXI amžiaus iššūkis

Atrodytų, kad kai eilėmis rikiuojasi net 240 prekystalių, konkurencija tarp knygininkų turėtų būti milžiniška. Tačiau iš tiesų, didžiausias iššūkis jiems, tai per pastaruosius 20 metų įvykęs technologijų perversmas.

Bene kiekvienuose namuose atsiradus internetui ir paplitus elektroninėms knygoms, tiek įsigyti naujas knygas, tiek ir rasti retus leidinius tapo kur kas paprasčiau tiesiog internetu. Kad padengtų dėl šių priežasčių smukusį pelną, daugelis Paryžiaus knygininkų ėmėsi pardavinėti suvenyrus.

Tačiau nors teoriškai tai ir yra legalu, tarp pačių knygininkų šia tema verda aršios diskusijos: ką jie gali pardavinėti ir  ko negali, bei kas pakeis tradiciją, kuri kažkada buvo Paryžiaus kultūros kertinis elementas:

Optimizmas

“Man knyga visuomet išliks knyga ir žmonės, kurie myli knygas ir toliau jas pirks. Teatras neišnyko atsiradus kinui“ – sako Jean-Pierre Mathias, kuris pardavinėja tik knygas ir senas graviūras.

Nuo komiksų iki raktų pakabukų

Francis Robert daugiau nei 35 metus pardavinėjo komiksus. Jis pasakoja, kad iš pradžių, kai žmonės ieškodavo konkretaus komikso, jie ateidavo pas jį, o jei čia nerasdavo – ieškodavo internetu. Dabar, pas jį pirkėjai užsuka tik neradę ko ieško internetu.

Kad atlygintų patiriamus nuostolius, per pastaruosius metus sparčiai išaugo Roberto parduodamų suvenyrų kolekcija. Dabar, šalia jo daugiausiai prancūziškų komiksų, puikuojasi ir galybė Eifelio bokšto statulėlių bei kitų turistus viliojančių mažmožių.

Kūrybiškas sprendimas

Tiesa, dalis tarp dvejų kraštutinumų (susitaikyti su vis smunkančiu pelnu ar šalia knygų prisistatyti krūvas Kinijoje gamintų) atsidūrusių Senos knygininkų rado ir labiau kūrybiškų būdų išspręsti suderinti abu kraštutinumus.

Pavyzdžiui, vienas iš jaunesnių knygininkų Roman George nusprendė pardavinėti savo ir savo tėvo kurtus reklaminius plakatus, bei prestižinės Menų mokyklos „Ecole des Beaux-Arts“ (visiškai netikėtai stūksančios už jo prekystalio) studentų darbus. Šiuo būdu, George pasakoja, jis pardavinėja suvenyrus, kurie yra pagaminti Prancūzijoje ir susiję su vietine kultūra.

Parengė Rūta Geležinė, remiantis BBC inf.
Visą straipsnį (anglų kalba) su nuotraukomis galite rasti čia.