2015-10-10 
Besibaigiančios savaitės pradžioje nuaidėjo skandalas: įsiutę Prancūzijos oro linijų „Air France“ darbuotojai sudraskė marškinius į susitikimą dėl planuojamos reorganizacijos susirinkusiems kompanijos bosams. Žiniasklaidą apskriejus nuotraukoms, kuriose pusnuogiai vadovai neša kudašių lipdami tvoromis ar slepiasi už apsaugos darbuotojų nugarų, smurto proveržį pasmerkė Prancūzijos valdžios atstovai, Europos žiniasklaida ir net profesinės sąjungos. Bet yra ir kita istorijos pusė.
Praėjusį pirmadienį Prancūzijos oro bendrovės „Air France“ vadovai rinkosi į paskutinį posėdį, tikėdamiesi galutinai patvirtinti kontroversiškai vertinamą restruktūrizacijos planą, tačiau buvo priversti sprukti, po to kai protestuojančių darbuotojų minia sudraskė jų dėvimus kostiumus, bei marškinius.
Nors ne-toks-ir-taikus protestas buvo visuotinai pasmerktas, protestuotojus ginti stojo Londone įsikūrusio universiteto „University College“ Prancūzijos ir Europos politikos profesorius Philippe Marliere. Savo straipsnyje, publikuotame britų dienraštyje The Guardian, jis teigia: „Air France protestuotojai buvo įbauginti ir desperatiški žmonės, o ne agresyvi mina“. Pateikiame šio straipsnio vertimą:
„Štai ir vėl, Hollande prezidentavimo metu, dirbantieji bijo dėl savo darbo ir savo šeimų ateities. Tad argi reikia stebėtis, kad jie nebegali suvaldyti įniršio?
Pirmadienį, apie 100 darbuotojų įsiveržė į Air France vadovų ir profsąjungų susitikimą, kuriame buvo tariamasi dėl dramatiško atleidimų vajaus. Kadangi derybos nejudėjo iš vietos, darbuotojai supyko ir susigrūmė su keliais kompanijos vadovais. Buvo suplėšyti dviejų Air France administracijos vadovų marškiniai. Xavier Broseta, bendrovės žmogiškųjų išteklių direktorius pabėgo lipdamas per tvorą, o Pierre Plissonnier, atsakingas už tolimuosius skrydžius, buvo išlydėtas sudraskytu kostiumu, apsuptas apsaugos darbuotojų.
Šie efektingi vaizdai apskriejo pasaulio žiniasklaidą, bei išprovokavo jos pasibaisėjimą ir pasipiktinimą. Protestuotojai buvo išvadinti „banda“. Socialistų partijos ministras pirmininkas Manuel Valls pareiškė, kad tai „skandalas“ ir „nepriimtinas smurtas“. Jis nedviprasmiškai parėmė vis dar valstybei dalinai priklausančios Air France vadovybę. Emmanuel Macron, finansų ministras, savo twitter paskiroje pareiškė, kad tai „neatsakinga“ ir „niekas negali pakeisti socialinio dialogo“. Baiminantis žiniasklaidos reakcijos, dauguma profesinių sąjungų pasmerkė smurtą.
Air France vadovai planuoja per sekančius du metus panaikinti 2900 darbo vietų. Jie siekia sumažinti bendrovės išlaidas, kad galėtų varžytis su žemų kainų oro linijomis. Daugybę savaičių trukusios „derybos“ buvo bevaisės, nes Air France vadovybė siūlė sąlygas, su kuriomis profesinės sąjungos paprasčiausiai negalėjo sutikti. Kompanija reikalauja, kad pilotai dirbtų papildomas 200 valandų per metus už tą patį darbo užmokestį; keletas maršrutų būtų visai uždaryti; 400 pilotų būtų atleisti. Pastangos nugalėti puikiai organizuotą pilotų profesinę sąjungų yra tik pirma dalis atakos prieš darbuotojų teises. Vėliau bus prašoma stiuardų ir stiuardesių dirbti ilgiau už tą patį atlygį ir mažiau poilsio dienų, o įgulos narių skaičius bus mažinamas.
Alexandre de Juniac, Air France generalinis direktorius pareiškė, kad bendorvė vis vien įgyvendins savo atleidimų ir etatų mažinimo planus, nepaisant derybų rezultatų. Net ir remiantis Britų-Amerikiečių standartais, De Juniac yra patron voyou (bosas-niekšas). Savo 2014 metų gruodį sakytoje pribloškiančioje kalboje verslo atstovams, jis yra pasmerkęs 35 valandų trukmės darbo savaitę (galiojančią Prancūzijoje samdomiems darbuotojams), svarstė ar tikrai yra reikalingas įstatymais apibrėžtas pensijinis amžius ir samprotavo, kad galbūt reikėtų panaikinti draudimą dirbti nepilnamečiams. Pabaigai, jis pasidalino su auditorija savo „juokingu“ pokalbiu su kolega, dirbančiu Kataro oro linijose. Pastarasis jį patikino, kad Katare pilotų streikas niekada neįvyktų, nes už tai pilotus pasodintų į kalėjimą. Žinant, kad Air France mažina išlaidas, kad galėtų konkuruoti su varžovais iš būtent šio regiono, istorija skamba labiau bauginančiai, nei smagiai.
Tokiomis aplinkybėmis, nėra taip jau keista, kad dirbantieji yra pavargę ir kovingai nusiteikę: pagrindinės jų darbo sąlygos ir teisės yra puolamos. Oro linijų darbuotojai atsigręžė į Prancūzijos profsąjungines tradicijas: anarcho-sindikatizmą (prancūziškai syndicalisme reiškia profesinę sąjungą). XIX amžiaus pabaigoje, tai buvo darbuotojų judėjimas, pasisakęs už tiesioginius dirbančiosios klasės veiksmus. Šis profsąjunginis judėjimas buvo anti-parlamentinis, nes buvo nepasitikima profesionaliais politikais ir jų manoma, kad jie tinkamai neatstovauja dirbančiųjų interesų (tai taip pat galiojo ir socialdemokratų partijoms). Iki pirmojo pasaulinio karo jis išlaikė didelę įtaką tarp dirbančiųjų. XIX amžiaus 10 dešimtmetyje, Confédération Générale du Travail (liet.Bendra Darbo Konfederacija, sutr.-CGT), tuomet ir dabar stipriausia profesinė sąjunga, skatino šį tiesioginio veikimo metodą (dažniausiai – visuotinį streiką) ir „revoliucinį profsąjungizmą“, vienydama savo narius apie Fédération des Bourses du Travail (Darbo birža).
Jean-Claude Mailly, Force Ouvrière (liet. Darbininkų jėga) lyderis pareiškė, kad „galima kovoti su vadovybe ir be smurto. Tačiau tai nėra mūsų tradicija“. Tačiau ar jis tikrai gerai išmano Prancūzijos sindikato tradicijas? Ironiška, kad poros marškinių ir kostiumo perplėšimas sukelia tarptautinį pasipiktinimą, kai beveik niekas nekreipia dėmesio į simbolinį smurtą, naudojamą Air France vadovybės. Kodėl nei žiniasklaida, nei dalis politikų nereikalauja Air France vadovų pasiaiškinti dėl savo išpuolių prieš tūkstančių žmonių gyvenimus? Yra daugybės akademinės literatūros, įrodančios, kad nedarbas arba prastos darbo sąlygos sukelia depresiją, skyrybas, savižudybes ir išardo ištisas šeimas.
Tai nėra protestuotojų laisva valia pasirinktas smurtas: žmonės nuoširdžiai bijo dėl savo ateities ir savo šeimų ateities. Ataka prieš Air France darbuotojus turėtų būti matoma platesniame kontekste, kuriame François Hollande prezidentavimas griauna dirbančiųjų teises. Kai darbuotojai pradeda imti savo vadovus įkaitais, jie tai daro ne dėl to, kad siekia pasilinksminti ar dėl to, kad yra „smurtaujanti banda“. Jie to griebiasi kaip paskutinio šiaudo, kad atkreiptų dėmesį į savo desperatišką padėtį.„
Vertė Rūta Geležinė, parengta pagal The Guardian ir BBC informaciją. Nuotr.Solal/Sipa/Rex Shutterstock