2015-11-08 
Lietuviai didžiuojasi esantys darbšti tauta, o dirbti daug ir sunkiai – laikoma garbingu elgesiu. Tačiau moksliniai tyrimai atleidžia priešingas išvadas – kuo ilgesnės darbo valandos, tuo prastesni tokio darbo rezultatai. Tuo tarpu pasekmės dirbančiojo sveikatai – didelės ir neigiamos. Tai patvirtina ir Harvard business review publikuota analizė, dar kartą primenanti, kad dirbti ilgiau – nereiškia dirbti geriau.
Harvard business review žurnalistė Sarah Green Carmichael peržvelgė mokslinius tyrimus apie persidirbimą, kurie atskleidė: kuo ilgiau dirbsi, tuo daugiau darysi kvailų klaidų atlikdamas užduotis, kurios ilgainiui atrodys vis labiau beprasmės.
Ši išvada tampa kaip niekad aktuali dabar, kai Lietuvoje planuojama priimti naują darbo kodeksą įtvirtinantį leidimą dirbti iki 60 val. per savaitę (su viršvalandžiais).
Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti čia, o mes pateikiame sutrumpintą vertimą.
Yra įvairių paaiškinimų, kodėl darbuotojai renkasi aukoti savo laisvalaikį (valandas po darbo, savaitgalius ar net naktis) vardan darbo.Viena vertus, tai gali būti susiję su organizacijos kultūra – jei taip elgtis yra linkę aukščiausi vadovai, tokio paties elgesio jie tikisi ir iš savo pavaldinių. Kitais atvejais, žemesnių grandžių darbuotojai tiesiog seka jų pavyzdžiu.
Kita versija skelbia, kad toks elgesys yra susijęs su technologijų pažanga: kai dalį darbų galima atlikti tiesiog iš namų ar net mobiliaisiais telefonais (pvz.: atsakyti į el. laiškus, atlikti reikiamus skambučius ir t.t.) riba tarp darbo ir ne darbo plonėja.
Taip pat yra ir psichologinė versija skelbianti, kad mes patys renkamės dirbti ilgiau dėl įvairių vidinių veiksnių: ambicijų, godumo, nerimo, kaltės, pasitenkinimo, išdidumo, trumpalaikių apdovanojimų, troškimo įrodyti, kad esame svarbūs, per didelio pareigos jausmo.
Dalis šių veiksnių neigiami (pvz.: kaltė, nerimas), tačiau tarp jų nemažai yra ir teigiamų. Tiesą sakant, keletas tyrimų atskleidė, kad darbas kelia mažiau streso nei namų gyvenimas. Tad dalis žmonių darbe jaučiasi kur kas geriau, nes ten jaučiasi pasitikintys savimi ir galintys kontroliuoti situaciją.
Tad iš tiesų derėtų klausti ne ką kaltinti dėl persidirbimo, o užduoti kur kas paprastesnį klausimą – ar tai veiksminga? Ar iš tiesų daugiau dirbdami padarome daugiau?
Yra daugybė tyrimų teigiančių, kad nesvarbu dėl kokių priežasčių dirbame ilgiau, iš tiesų mums tai nepadeda. Visų pirma, mes nepadarome daugiau.
Pavyzdžiui, E.Reid, Bostono universiteto profesorius tyrinėjo ar vadybininkai gali atskirti, kuris darbuotojas per savaitę dirbo 80 valandų, o kuris – tik apsimeta tai darantis. Paaiškėjo, kad negali.
Tiesa, tyrimo metu taip pat paaiškėjo, kad vadybininkai yra linkę bausti tuos darbuotojus, kurie atvirai prisipažįsta dirbantys mažiau nei visi kiti, nors pagal realius darbo rezultatus ir negali to atskirti.
Įrodyta, kad persidirbimas nėra tik „neutrali“ problema – tai iš tiesų kenkia tiek darbuotojams, tiek pačioms kompanijoms.
Pavyzdžiui, net keli M. Virtanen ir jos kolegų iš Suomijos profesinės sveikatos instituto tyrimai atskleidė, kad persidirbimas bei dėl to kylantis stresas sukelia įvairias sveikatos problemas: miego sutrikimus, depresiją, alkoholizmą, diabetą, atminties sutrikimus ir širdies ligas.
Nors šios problemos jau savaime yra rimtos, persidirbimas kenkia ir kompanijoms, kuriose yra paplitęs: persidirbę darbuotojai dažniau ima laisvadienius, sukuria mažesnę apyvartą; kai kuriose šalyse prie neigiamų pasekmių prisideda ir didėjantys darbuotojų sveikatos draudimo kaštai.
Šis reiškinys itin nepalankus tokiuose darbuose, kur svarbūs bendravimas su žmonėmis, sprendimų priėmimas, sugebėjimas suprasti kitų žmonių emocijas ar valdyti savo paties emocines reakcijas (kitaip tariant, daugumoje šiuolaikinių biurų) – persidirbimas visus šiuos gebėjimus smarkiai apsunkina.
Net ir savo darbą mylintys žmonės padaro kur kas daugiau klaidų, kuomet yra pavargę. O pavargstame kur kas greičiau nei apie save galvojame.
Pavyzdžiui, vos 1-3% žmonių gali miegoti po 5-6 valandas per naktį ir nepatirti pasekmių. Iš 100 žmonių, manančių, kad jiems reikia mažai miego, tik 5 žmonėms iš tiesų jo reikia mažai. Tad planuojantiems pasėdėti prie darbo „per naktį“ (kaip tai mėgsta daryti studentai artėjant egzaminams), vertėtų dar kartą rimtai pagalvoti, ar iš tiesų verta.
Pirmą kartą profsąjungos to išmokė verslininkus dar prieš porą amžių. XIX amžiuje, kai fabrikų savininkai buvo priversti apriboti darbo valandas iki 10 valandų per savaitę (o vėliau ir iki 8 val./sav.), šie nustebo pastebėję, kad darbo našumas iš tiesų pakilo – o brangiai kainuojančių klaidų (t.y. broko) ir nelaimingų atsitikimų sumažėjo.
Praėjus šimtmečiui, tokį pat eksperimentą Harvardo verslo mokyklos (angl. Harvard Business School) mokslininkės Leslie Perlow ir Jessica Porter pakartojo su vadinamaisiais „žinių darbuotojais“, t.y. dirbančiaisiais protinį darbą. Ir tai vis dar tiesa. Kaip ir reikėjo tikėtis, privalomas poilsis (toks kaip naktys ir savaitgaliai) padėjo konsultantų komandoms dirbti produktyviau.
Tad apibendrinant, šie tyrimai nereiškia, kad mes niekada negalime padirbėti ilgėliau. Tačiau mes negalime to daryti pastoviai. Dauguma tyrimų skelbia, kad žmonės gali savaitę ar dvi dirbti po 60 valandų, kad suvaldytų krizę. Tačiau labai svarbu atskirti ekstremalias ir ilgesnių darbo valandų iš tikrųjų reikalaujančias situacijas nuo chroniško persidirbimo.
Parengė Rūta Geležinė, pagal Hardvard business review.