Nuomonė: socialinės garantijos tampa viduriniosios klasės išsidirbinėjimu?

2016-01-03

Ką reiškia inovacijų kultūra mažėjančiai viduriniąjai klasei? „Darbuotojų kaita, prarasti darbai, mažesni atlyginimai, turto perskirstymas – kur visa tai veda?“ – retoriškai klausia Mark Davis, Melburno universiteto docentas. Savo tekste, išspausdinatame britų dienraštyje The Guardian jis apžvelgia sumaniųjų technologijų įtaką darbo rinkai ir darbuotojams, bei neigiamas globalizacijos tendencijas.

Pateikiame sutrumpintą straipsnio vertimą.

Politikai mėgsta sakyti, kad dar niekada nebuvo tokio puikaus laiko gyventi. Mes privalome pasinaudoti galimybe viską modernizuoti. Ir jie visiškai teisūs. Tačiau ką iš tiesų reiškia tas modernizavimas?

Silikono slėnyje kompanijos išradinėja vis naujesnes ir inovatyvesnes technologijas, o šių kompanijų kainos auga. Tačiau didžiąja dalimi jų vertė sugeneruojama darbo jėgos sąskaita – kaip, pavyzdžiui, kompanijos Amazon atveju.

Kompanija „Amazon“ ne kartą yra užsitraukusi profesinių sąjungų nemalonę dėl blogų darbo sąlygų, kuriomis verčia dirbti savo darbuotojus ir atviros anti-profsąjunginės politikos. Apie tai esame rašę čia.

Kaip ir dauguma technologijų firmų, Amazon stovi darbo revoliucijos priešakyje. Tačiau šios kompanijos sandėlių darbininkai dirba sąlygomis, apibūdinamomis kaip „brutalios“, o neseniai pasirodęs New York Times straipsnis atskleidė, kad ne ką geresnėmis sąlygomis gali pasigirti ir kompanijos ofisų darbuotojai.

Galbūt Amazon ir elgiasi natūraliai, turint omeny šiuo metu kompanijoms prieinamas galimybes. Tačiau visame pasaulyje mokslininkai  kalba, kad skaitmeninis darbas reiškia „globalines lenktynes į dugną“, ypač kalbant apie atlyginimus ir darbo sąlygas.

Atsakymas į klausimą „kodėl taip nutiko?“ guli daugelio mūsų kišenėse. Spotify, internetiniai laikraščiai ir kt. skaitmeninės technologijos beveik universaliai sukėlė mažėjančių atlyginimų ir darbo našumo perskirstymą mažiau įgudusiems darbuotojams, mažiau kainuojančiose vietose.

Tai leidžia neturtingoms šalims džiaugtis naujais įplaukų šaltiniais – tačiau su sąlyga, kad jų kainos išliks ypač žemos. Tačiau argi globalizacija neturėjo visų pakelti į aukštesnį lygmenį, o ne atvirkščiai?

Yra ir paprastesnis atsakymas į klausimą „kodėl taip nutiko?“ – tai elementariausias korporacinis godumas. Skaitmeninės technologijos prisidėjo prie nuo 1970-ųjų pastebimo proceso. Tai – kainų ir rizikos perkėlimas nuo valstybių ir korporacijų pečių ant samdomų darbuotojų (nors tiksliau – tų, kurie kažkada buvo samdomais darbuotojais) .

Kiekvieni valdžios vartai, kiekviena elektroninė užsakymų sistema atima iš kieno nors darbą ir kažkam kitam sukuria pelną. Dabar, kai pokyčiai prasidėję nuo moterų ir darbininkų, pasiekė viduriniąsias klases, žmonės pagaliau ėmė tai pastebėti.

Žinoma, jei IT sektoriuje dirbančiam žmogui pasakysite, kad vidurinioji klasė miršta, greičiausiai neliksite suprastas. Juk yra kuriami nauji darbai, tokie, kurie dar prieš dekadą paprasčiausiai neegzistavo. Tad tereikia pakankamai stengtis, būti protingais, inovatyviais ir darbai toliau bus kuriami, tiesa?

Deja, bet ir čia yra kabliukas. Nauji darbai išties yra kuriami, tačiau dauguma jų yra prastesnių sąlygų, nei senieji.

Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad 35 procentai Australijos dirbančiųjų šiuo metu dirba laisvai samdomą darbą, neužtikrinantį nei kasmetinių atostogų, nei garantijų ligos ar panašiais atvejais.  Beje, dauguma pilno etatų darbų, kurie buvo panaikinti pasaulio krizės metu, dabar yra pakeisti ne pilno etato pozicijomis – ir niekas neskuba jų atstatinėti.

Vertė Rūta Geležinė, visą straipsnį (anglų k.) rasite čia; nuotr.: Emma Brabrook via Foter.com / CC BY-NC-ND