Ar dirbantiems žmonėms iš tiesų reikia profsąjungų?
Darbas yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Kiekvieną dieną, dirbantis žmogus praleidžia jame, tam, kad ateity būtų pasiekti rezultatai užtikrinsiantys jo gerovę.
Darbas gali būti labai įvairus ir atliekamas įvairiomis sąlygomis. Tačiau dažniausiai, ir geriausiai pažįstama visiems, darbo konstrukcija- kai vienas vadovauja, kitas dirba.
Taigi, yra darbdavys ir yra dirbantysis.
Ten kur susiduria keli žmonės, egzistuoja tam tikri santykiai. Labai puiku, jei Jums pasisekė, ir Jūsų dardavys tapo bene geriausiu Jūsų draugu. Tačiau ką daryti jei santykiai su darbdaviu, darbo vietoje, tapo didžiausiu Jūsų patiriamo streso, darbo metu, iniciatoriumi?
Kur susiduria skirtingų interesų žmonių grupės, neišvengiamas yra profsąjungos atsiradimas.
Visi esame žmonės ir visiems būdingi atitinkami interesai. Šiuo atveju: dardavio interesas yra gauti iš samdomųjų darbo kuo didesnį pelną, apmokant už tą darbą kaip galima žemesne kaina. Tuo tarpu darbuotojus domina adekvatus atlyginimas už savo darbą ar teikiamas paslaugas.
Panašu, kad interesai šiek tiek kertasi. Viskas būtų ne tiek baisu, jei viena pusė nebūtų pavaldi kitai. Darbdavys visada yra aukščiau už dirbantįjį, būtent dėl to paprastam darbuotojui dažnai tenka išgyventi psichologinį stresą, dėl baimės pasipriešinti darbdaviui, ir taip prarasti darbą.
Tylėti, kai žinai, kad kitas yra neteisus, gali ne kiekvienas.
Taigi, darbinkams besiderant su dardaviais, reikalingas kažkoks instrumentas, kuris išreikštų jų bendrus reikalus. Praktika rodo, jog veikiant pavieniui, sunku susitarti su darbdaviu. Darbuotojas yra labai priklausomas nuo savo darbdavio, pirmiausia dėl darbo užmokesčio. Todėl bandydamas derėtis su darbdaviu dėl savo teisių, ir nesulaukęs gailestingumo ir užuojautos iš jo, darbuotojas pasijaučia bejėgis.
Tačiau profsąjungoje dirbantieji nebūna bejėgiais. Per stiprią organizaciją, jie gali susitikti su dardaviais kaip lygeverčiai partneriai. Čia jie atgauna savo orumą, įgyja drąsos prieštarauti darbdavio vadovavimui, siūlyti savo idėjas, reikalauti geresnių darbo sąlygų ir tiesiog, kovoti už savo darbo teises.
Nes tikra profesinė sąjunga turi būti visada pasiruošusi ginti dirbančio žmogaus darbo teises. Ten, kur yra stipri komanda, labiausiai tikėtina, kad bus pasiekta ir pergalė. Neveltui sakoma: „ Vienas lauke ne karys.“
Ar dirbantiesiems svarbu, kad būtų nepažeidžiamos jų darbo teisės? Ar svarbu, kad darbas teiktų malonumą, o jo rezultatai užtikrintų dvasinę ir materialinę gerovę?
Atsakėte TAIP???
Tada dar kartą paklausiu: Ar dirbantiems žmonėms iš tiesų reikia profsąjungų?
Dovilė L.