Uolumo spąstuose: kodėl dirbame vis ilgiau? (I dalis)

2016-10-22 234

Nors nuolat kalbama, kad jau visai netrukus mus pakeis robotai, tačiau bent jau kol kas gyvenimo tempas daugumai dirbančiųjų ne lėtėja. Atvirkščiai – tiek Lietuvoje, tiek kituose Europos šalyse ir JAV (kitaip tariant – Vakaruose) pastebimos tendencijos dėl darbo trukmės ilgėjimo. O kaip elgtis, kai tempas tampa per didelis: skaityti savigydos knygas ar stoti į profsąjungą? – aiškino The Guardian žurnalistas P. Fleming.

Londono universiteto profesorius Peter‘is Fleming‘as aiškinasi kas verčia šiuolaikinius žmones vis daugiau laiko praleisti dirbant ir kokias pasekmes sukelia toks elgesys, autoriaus įvardinamas „persidirbimu“.

Nors straipsnyje kalbama pirmiausiai apie Jungtinės Karalystės visuomenę, rečiau  – apie vakarus apskritai, analogiškos tendencijos matomos ir Lietuvoje / panašumų su Lietuva yra daug. Ką tik priimti įstatymai (DK) prailgino darbo savaitės trukmę nuo 48 iki 60 val. per savaitę, o atostogas sutrumpino nuo 28 dienų iki 20 darbo dienų. Kad pragyvenimo išlaidos auga kur kas sparčiau nei atlyginimai, taip pat įrodo vos prieš pusmetį nuaidėjusi „Kalafioro krizė“, „Gyvenimas per brangus“ protestas ir garsusis raginimas neiti į parduotuves 3 dienas.

Pateikiame šio straipsnio, publikuoto 2016 m. spalio mėn. britų dienraštyje The Guardian, 1-osios dalies vertimą:

Vakarų pasaulyje persidirbimas yra tapęs epidemija, kurią sveikatos specialistai pagal žmogaus organizmui daromą žalą priskiria tai pačiai kategorijai kaip ir rūkymą. Tačiau socialinė žala, sukelta artimiesiems ar draugams, gali būti tokia pat skaudi. Tad ką mes galime padaryti?

P1030362-Edit-EditSvarbu suprasti, kad darbo-asmeninio gyvenimo balanso praradimas nėra nauja problema. Kai industrinė revoliucija atskyrė darbą nuo asmeninio gyvenimo, pirmoji dirbančiųjų kova vyko už oficialios darbo dienos sutrumpinimą. Gyvenimas, įkalintam fabrike po 17 valandų per parą, 6 dienas per savaitę, buvo ne gyvenimas. […]

Atsiranda tam tikros mados, kurios neoficiliai pradeda vėl ilginti darbo dienos trukmę. Šiais laikais ne visuomet įmanoma atskirti kas yra darbas, o kas – nebe. Pavyzdžiui, sekmadienio naktis praleista ruošiantis pirmadienio rytui. Ar tai darbas? Iš dalies taip, tačiau už jį nemokama, o ir aplink nėra viršininkų. Taigi, kas ten žino?

Šis neapibrėžtumas puikiai demonstruoja 24/7* kapitalizmą, kuriame  dalis žmonių dirba net sapnuose. Ne sapnuoja, kad dirba, o dirba – kuria kodą ar algoritmą.

Mes dažnai galvojame, kad visi tiek daug dirba dėl pinigų. Galbūt tai tiesa, turint omenyje, kad atlyginimai stagnuoja, o pragyvenimo išlaidos vakarų pasaulyje yra smarkiai išaugusios. Tačiau kitos aplinkybės taip pat smarkiai lemia, kad mūsų gyvenimus palengva kolonizuoja darbas.

Visų pirma, ne visi dalyvauja darbo rinkoje. Daugelyje šalių tebėra aukštas nedarbo lygis. Galima teigti, kad darbai mūsų visuomenėje padalinti labai netolygiai, todėl mažiau žmonių atlieka daugiau darbo. Atsidūrusieji „butelio kakliukyje“ pradeda jausti situacijos „karštį“.mx9FfrN8

Antra, savo rolę vaidina ir mobiliosios technologijos. Dabar esame nuolatos „prisijungę“ – kartais net liguistai, tikrindami elektroninius paštus net tada, kai nebūtina. Tyrimais buvo apskaičiuota, kiek iš to seka neapskaičiuotų viršvalandžių. Atskleista, kad įskaičiavus papildomai internetu namuose atliekamus darbus, kai kurie darbuotojai iš esmės anuliuoja savo visas kasmetines atostogas.

Trečia, populiari mada perklasifikuoti žmones į dirbančius savarankiškai ir dirbančiuosius pagal sutartį skatina persidirbimą, nes tuomet mokama tik už pradirbtas valandas. Kadangi paprastai tas uždarbis mažesnis nei mokamas reguliariame darbe (tai pagrindinis perklasifikavimo tikslas), žmonėms tenka dirbti be pertraukos, kad sudurtų galą su galu. Lanksčios darbo sistemos mums buvo reklamuojamos kaip būdas mažiau dirbti ir turėti daugiau autonomijos. Visi turėjome tarpti turtingais verslininkais. Koks žiaurus pokštas tai paaiškėjo besąs.

Ir ketvirta, mūsų visuomenė šiuo metu yra sukaustyta plintančios uolaus darbo ideologijos. Ji nuolatos reklamuojama mums kaip aukščiausias žmogaus vertės taškas. Jeigu ofise neatlieki antžmogiškų triukų, kažkas su tavim negerai. Ir net neminėkite žodžio bedarbis… tai nepadoru!

Straipsnio tęsinį skaitykite kitą savaitę.

*24/7 – posakio „24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę“ sutrumpinimas.

Vertė Rūta Geležinė, org. Peter Flaming „The way to a better work-life balance? Unions, not self-help“, The Guardian.

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *