Uolumo spąstuose: tobulintis ar stoti į profsąjungą? (IIdalis)

2016-10-29 234

Nors nuolat kalbama, kad jau visai netrukus mus pakeis robotai, tačiau bent jau kol kas gyvenimo tempas daugumai dirbančiųjų ne lėtėja. Atvirkščiai – tiek Lietuvoje, tiek kitose Vakarų šalyse jaučiamas vis didesnis spaudimas būti uoliu ir daug dirbti. Kaip vaduotis iš šių spąstų: pirkti pasitobulinimo knygas ar stoti į profsąjungą?

Londono universiteto profesorius Peter‘is Fleming‘as aiškinasi kas verčia šiuolaikinius žmones vis daugiau laiko praleisti dirbant ir kaip vaduotis iš šių „uolumo spąstų“ – pirkti „padėk sau“ tipo knygas ar jungtis į profesinę sąjungą. Atsakymas, žinoma, pastarasis, ir štai kodėl:

Pateikiame šio straipsnio, publikuoto 2016 m. spalio mėn. britų dienraštyje The Guardian, 2-osios dalies vertimą:

Labiausiai neraminantis uolumo ideologijos aspektas yra tai, kad tampame priversti triūsti, net kai konkrečios, ekonominės aplinkybės to nereikalauja. Būti super užsiėmusiu vis labiau reiškia įgyvendinti tai, ko iš tavęs tikisi visuomenė, nei daryti visuomenei ką nors naudingo. Tai gali baigtis milžiniškais sutrikimais.  

Žmonės yra skatinami atrodyti nuolatos užsiėmusiais. Ironiška, bet dėl šios priežasties jie tampa mažiau produktyvūs. Neseniai atlikti tyrimai įtikinamai parodė, kad poilsis ir trumpesnės darbo dienos leistų mums dirbi greičiau ir efektyviau, nei nepakeliami ir iš esmės nereikalingi maratonai, tapę šių dienų norma.

1-ąją straipsnio dalį skaitykite čia.

Dar daugiau, dalis darbuotojų pradeda tiesiog apsimetinėti, kad dirba ilgas valandas, turint omenyje kaip sunkiai tai yra įgyvendinama realybėje. Vadybos konsultantų apklausa JAV atskleidė, kad kai kurie darbuotojai yra įvaldę genialius būdus sudaryti įspūdį, kad neva laikosi „80-valandų“  taisyklės.

Šis korporacinis kamufliažas jiems leidžia pasiimti vaikus iš futbolo treniruotės ir ramiai pavalgyti. Tačiau jis taip pat leidžia tinkamai ir laiku atlikti darbą. Tad čia matome, kaip produktyvumas (tinkamai atliekama užduotis) ir darbo kultūra (ilgai užsibūti ofise) keistai  išsiskiria.

Plačiau apie šį tyrimą galite skaityti čia (anglų k.)

Dauguma darbdavių supranta, kad kažkas yra ne taip, tačiau darbo ideologija dabar atrodo stipresnė nei bet kada anksčiau. Kai kurie žmonės net įtikina save, kad jiems patinka būti susaistytiems darbų  24/7. Tyrėjų šie žmonės yra vadinami „entuziastingais darboholikais“. Iš visų sau kenkiančių žmonių, su šia grupe bene sudėtingiausia argumentuotai susikalbėti. Jie net negali pagalvoti apie atostogas, negaudami panikos priepuolio.

Bėda su didžiąja dalimi patarimų, kai subalansuoti asmeninį ir profesinį gyvenimus, yra tai, kad juos okupavęs „pagalbos sau“ judėjimas. Visi šie patarimai sukoncentruoti į individą. Jei nori pažadinti savo gerbūvį ir atrasti savo vidinį potencialą, imkis kontroliuoti savo pasirinkimus, rask darbą, kuris labiau tinka tavo temperamentui, nubrėžk įmonėje ribas tarp darbo ir laisvalaikio ir išmok pasakyti ne.

Tai sudaro nerealistišką vaizdą, tarsi tai būtų priimtina ir įgyvendinama daugumoje darboviečių, tačiau realybėje greičiausiai baigiasi kelione į Darbo biržą. Kitais žodžiais tariant, asmeninio ir profesinio gyvenimo balanso guru įsivaizduoja, kad visi yra vidutinio amžiaus kūrybininkai, gyvenantys Londone ir turintys šeimos santaupų, į kurias prireikus gali atsiremti, todėl turintys tvirtą teisę paaiškinti savo viršininkams kas ir kaip.  Aha, tikrai taip.

Reikalas yra tas, kad persidirbimas turi būti suprantamas kaip visuomeninis spaudimas, o ne individuali kaltė. Didelė šio spaudimo dalis atsiranda dėl per pastaruosius 20 metų sumažėjusios dirbančiųjų atstovavimo galios. Nesaugumas – realus ar įsivaizduojamas – natūraliai padaro taip, kad žmonės ima aukoti  viską vardan darbo.  Todėl stoti akistaton su darboholizmo manija pavieniui yra beprasmiška. Reikia susivienyti ir šiuos susirūpinimus išsakyti kaip grupei, jei norime, kad atsirastų progresyvi politika ir teisės aktai. Kitu atveju mažai kas keisis.

Nori sveikesnio asmeninio ir profesinio gyvenimo balanso? Stok į profsąjungą. O dar geriau, suburk savo. Tačiau laikykis atokiau nuo „pagalbos sau“ skyrelio oro uosto knygyne. Jis apsimeta, kad persidirbimo ideologija gali būti prijaukinto individo valios pastangomis. O negali.

Vertė Rūta Geležinė, org. Peter Flaming „The way to a better work-life balance? Unions, not self-help“, The Guardian.

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *