2017-02-25
Ne, „teisė atsijungti“ neturi nieko bendro nei su sąmonės praradimu, nei su alkoholiu. Tai yra teisė neatsakinėti į darbo skambučius ar elektroninius laiškus po darbo. Nors ši teisė atrodytų elementari, moderniosios technologijos trina ribas tarp privataus ir profesinio gyvenimo, tad kai kuriuose šalyse teisę į buvimą „ne ryšio zonoje“ jau tenka ginti įstatymais.
Prancūzijoje nuo šių metų pradžios įsigaliojo įstatymas, ginantis darbuotojų teisę „atsijungti“ nuo darbo ne tik fiziškai, bet ir virtualiai. Tikimasi, kad ši priemonė padės sumažinti nesibaigiančios komunikacijos kylančias psichosocialines rizikas.
Organizacijų, turinčių daugiau nei 50 darbuotojų, reikalaujama įgyvendinti derybas su savo darbuotojais. Šių derybų tikslas yra rasti bendrą sutarimą dėl darbuotojo teisės ignoruoti su darbu susijusias užklausas ne darbo valandomis. Jei bendro sutarimo rasti nepavyksta, organizacija privalo išspausdinti taisykles, kurios tiksliai apibrėžia darbuotojų teises ne darbo valandomis vykstančios komunikacijos atžvilgiu.
Jau anksčiau analogišką įstatymą yra priėmusi ir Vokietija. 2014 metais čia buvo uždrausta vadybininkams skambinti arba rašyti elektroninius laiškus savo darbuotojams ne darbo valandomis, išskyrus ypatingus atvejus. Tiesa, tuokart vis gi pamiršta apibrėžti kas yra laikoma „ypatingu atveju“.
Rūta Geležinė, remiantis The Guardian, Alexandra Levit,Washington Post. Nuotr. Igor Miske