Ar Lietuvai būtinas nacionalinis streikas?

2017-05-07

Darbdaviams gali pasirodyti keisnac-streikas0ta, tačiau teisė streikuoti yra laikoma pozityviu visuomenei dalyku. Streikas – vienas pažangiausių demokratijos reiškinių, kuris leidžia ginti pažeistas darbuotojų teises.

 

Kai konflikto išspręsti nepavyksta ir yra panaudotos visos taikios priemonės, teisėtas ir įstatymų tvarka surengtas streikas gali tapti vienintele priemone visuomenėje susikaupusiai įtampai mažinti. Tokį modelį savo darbuose įrodinėjo ne vienas garsus socialinių reiškinių tyrėjas. Pasak jų, streikavimo teisė ne tik, kad nesugriauna, tačiau anaiptol – esamą visuomeninę sistemą sustiprina, suteikdama šiai lankstumo.[1]

Tokiu būdu šiaip jau atskirai visuomenėje egzistuojantys socialiniai sluoksniai streiko metu yra sutaikomi, todėl streiką galima laikyti demokratijos ir socialinio teisingumo ženklu. Streikas leidžia dirbantiesiems ginti savo teises ir interesus, masiškai atsisakyti atlikti darbą, kol nebus patenkinti valdžiai keliami reikalavimai. Europos šalys seniai išbandė ir sėkmingai taiko streikavimą kaip vieną iš socialinių konfliktų reguliavimo metodų.

Tačiau Lietuvoje vis dar gaji baudžiavinės ir homo sovieticus mentalitetų samplaika. Jos vedinas žmogus verčiau tyliai prisitaikys ir lauks, likdamas šešėlyje, nei pats imsis veiksmų esamai situacijai keisti. Valdžiai toks mentalitetas netgi labai parankus. Atstovaujamoji ir vykdomoji valdžia neleidžia žmonėms skelbti visuotinio streiko, o šie su tokia padėtimi lengvai susitaiko. Nes juk parankiau pabūti nuošalyje ir palaukti kas bus? O nebus nieko gero, jei nieko nesiimsime.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių streikuoti leidžiama tik pritariant ir vadovaujant profsąjungai. Kitu atveju streikas vadinamas „laukiniu“ (angl. Wildcat strike). Profsąjungos vadovavimas streikui suteikia ne tik legalumo, tačiau iš padriko protestavimo padaro streiką kryptingai siekiančiu tikslo. Kartu profsąjungos, rengdamos streikus, rūpinasi neperžengti teisėto pasipriešinimo ribų. Nevadovaujant profsąjungai, streikas gali tapti paprasčiausiai chaotišku ir atsitiktiniu reiškiniu, tuo pat metu liekančiu ir už legalumo ribos.

Reikia paminėti, kad streikai nėra sisteminė pasipriešinimo darbdaviams priemonė. Absoliuti dauguma konfliktų baigiasi taikiai ir organizuoto pasipriešinimo stadijos nepasiekia. Piketu ar mitingu pasibaigiantis streikas, kai tėra demonstruojami gėdinantys darbdavį ar valdžią šūkiai, yra mažiausiai paveiki streikų rūšis. Visuomenė prie to jau yra pernelyg įpratusi, todėl smunka ne tik susidomėjimo ir paveikumo, bet ir dalyvavimo mitinguose rodikliai. Geriausias to įrodymas – pastarasis balandžio 28 d. profsąjungų mitingas prie Vyriausybės. Šią dieną įsitikinome, jog reikia imtis drastiškesnių veiksmų, tokių kaip visuotinio nacionalinio streiko.

Tai daug kardinalesnė, tačiau ir žymiai paveikesnė streiko forma. Į visuotinį streiką valdžios atstovai dėmesio neatkreipti negali, nes tokio pasipriešinimo metu paralyžiuojamas daugelio visuomeninių sektorių funkcionavimas. Kaip ir bet kurios pasipriešinimo formos atveju, čia svarbiausias yra dalyvavimo faktorius: masinis įsitraukimas ir konkrečių reikalavimų, vadovaujant profsąjungai iškėlimas, o ne atviri susirėmimai, yra tokių streikų sėkmės garantas.

Lietuvoje besikaupiančios socialinės problemos, vargani atlyginimai ir nekontroliuojamai kylančios kainos lemia demografinius pokyčius. Darbdavių atstovai jau siūlo įsivežti pigesnės, o svarbiausia – nestreikuosiančios – darbo jėgos. Valdžiažmogių stumte stumiamas dirbantiesiems žalingas Darbo kodeksas deda paskutinį tašką. Problemos nesisprendžia jas užgniaužiant, anaiptol – jos kaupiasi ir tampa lyg pritvinkusi votis. Čia tėra du keliai: kraujo užkrėtimas arba „voties“ pratrūkimas.

Dabartinėje mūsų valstybės situacijoje streikas suveiktų lyg gydomoji šoko terapija. Po jo būtų imamasi greitai ir neatidėliojant spręsti streiko metu iškeltas problemas. Mums būtinas natūralus apsivalymas, o jį gali pasiūlyti tik nacionalinis streikas!

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ kviečia atsiliepti visus neabejingus šiam bendram tikslui žmones. Laukiame ir prašome kreiptis su siūlymais dėl galimų pasipriešinimo esamai padėčiai formų. Jūsų nuomonė ir iniciatyva yra labai svarbi, nes tik kartu mes galime priimti tinkamiausius sprendimus.

LPS „Sandrauga“

 

 

 

 

 

 

[1] Petrylaitė D. 2007: Teisė streikuoti Lietuvoje ir jos atitiktis tarptautiniams darbo standartams. Darbo ir socialinės apsaugos teisė XXI amžiuje: iššūkiai ir perspektyvos, 517–534.

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *