2017-11-14
Statistikos departamento informacija šokiruoja: apie 50 tūkst. dirbančiųjų valstybės tarnybose teuždirba iki 450 eurų. O iki vidutinės algos tokių – vos ne 100 tūkst. Valstybė jau nesugeba deramai aprūpinti net savo tarnautojų. 80 % lietuvių likimas – amžinas skurdas dirbant bei išėjus į pensiją. Į klausimą „Ką čia gali nuveikti profsąjungos?“ atsakome retoriškai: ar mūsų valstybė pati nori, kad profsąjungos ką nors nuveiktų?
Lietuva šiuo metu kerta šaką, ant kurios pati sėdi – naujuoju Darbo kodeksu dar labiau susiaurintos profsąjungų teisės ir nedidinami arba tik kosmetiškai didinami atlyginimai, o Lietuvos banko duomenimis, mūsų šalyje dabar yra pati didžiausia infliacija tarp Europos šalių – ji viršija 5 %, kainų augimas nesustabdomas, nuolat gilėja skurdas („Sandrauga“ spalio 17 d. organizavo mitingą Tarptautinei kovos su skurdu dienai paminėti).
Visos šios aplinkybės kelia vieną emigracijos bangą po kitos ir jau visai greitai ir nepastebimai didžioji dalis lietuvių tautos išplauks į pasaulio vandenis. Naujausia „optimistinė“ prognozė Lietuvos demografijai: 2,6 milijonai gyventojų jau 2022 m. Išvažiuojančiuosius neišvengiamai turės pakeisti kiti žmonės, nes darbo jėga būtina ir jau dabar statybų bei tolimojo susisiekimo sektoriuose dirba daugiau ukrainiečių ir baltarusių nei lietuvių, ši tendencija tik aštrėja, nes užsieniečiai nežino savo teisių, jie dirba neapmokamus viršvalandžius, naktimis, nelegaliai ir nekelia nepasitenkinimo darbdaviams.
O svarbiausia – įvežtinė darbo jėga yra pigesnė. Taigi vyksta tas pats procesas kaip ir su lietuviais, dirbančiais užsienyje. Daugybė ukrainiečių ir baltarusių nėra susipažinę su darbo ir poilsio režimo taisyklėmis, todėl mūsų „gudrūs“ vadybininkai juos gali vaikyti kaip tinkamus. Tuo metu lietuviai netenka darbo, nes, nesutikę dirbti už sumažintą algą, tampa darbdavio priešais. Tai – vieno iš profsąjungos narių vairuotojų unikalūs atsiliepimai ir įspūdžiai iš jo darbovietės privačiame sektoriuje, kuriame atlyginimai vis dėlto kur kas didesni nei valstybiniame.
Į valdžią atėjusi naujoji valdančioji „žaliųjų“ dauguma pasistengė dar labiau susiaurinti jau ir taip buvusias apribotas profsąjungų teises. Profsąjungos dar šį tą gali, tačiau jų veiksmų laisvė ir darbuotojų gynybos arsenalo veikimas smarkiai apribotas. Vaizdžiai tariant, profsąjungoms naujojo Darbo kodekso apribojimais užmesti tramdomieji ir jų kol kas neketinama nuimti.
Vis dėlto, šiuos tramdomuosius marškinius gali tekti nuplėšti priverstinai, kai naujoji įvežtinė užsienio darbo jėga ims kelti savo reikalavimus. Žinodami, kad stipriose valstybėse yra stiprios ir profsąjungos (Didž. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos pavyzdžiai), mes galime tikėtis, kad ir mūsų šalyje profsąjungų veikimo ribų plėtra koreliuos atitinkamai.
Lyginant su privačiu sektoriumi, valstybinio sektoriaus tarnautojų atlyginimai yra dar menkesni. Deja, kita vertus, reikia pasakyti tiesiai šviesiai: darbuotojai turi tokius atlyginimus, kokių nori, kokį turi atstovavimą. Profsąjungų nevienijamos šakos ir toliau turės tokį atlyginimą, nes nesiima jokių veiksmų situacijai pakeisti bei solidariu stojimu į profesines sąjungas pradėti kovoti už savo teises darbe ir solidų atlyginimą. Pačios profsąjungos negali ir neturi imtis veiksmų ir žygių dėl profsąjungoms nepriklausančių žmonių, kuriuos valdo baimė imtis nors kiek ryžtingesnio veiksmo. Kiekvienas norintis didesnio atlyginimo turėtų pradėti nuo savęs – stoti į profesinę sąjungą ir parodyti pavyzdį kitiems.
LPS „Sandrauga“ inf.