„Darbe patyriau psichologinį smurtą, mane šmeižė, terorizavo, gąsdino…“

loterija2018-01-25

Į Lietuvos profesinės sąjungos ,,Sandrauga duris pasibeldžiau neatsitiktinai. Juk ši profsąjunga išskirtinė – ji vienintelė Lietuvoje siūlo nematomą narystę, taigi net landžiausias darbdavys nesužino apie priklausymą dirbančiųjų gynėjų organizacijai. Į ,,Sandraugą“ atėjau sugniuždyta ir pasimetusi: buvau ne tik apvaginta, bet ir palikta be atlyginimo, man be kaltės buvo grasinama policija. Šiandien nieko nebebijau ir jaučiuosi kaip niekad iki šiol drąsi, nes žinau, kad mano teises atstovauja tikri profesionalai. (LAIŠKAS)

Noriu papasakoti šią istoriją nuo pradžių. Galbūt dar nesantys profesinės sąjungos nariais atpažins mano nutikime ir kažką iš savo patirties, o tai juos paskatins pagaliau žengti ilgai svarstytą žingsnį ir prisijungti prie gausių profesinės sąjungos narių gretų. Tik čia įstojusi supratau, kiek mūsų – dirbančiųjų – daug ir kokie esame galingi! Tik to dar nesuprantame. Nesuvokiame, kad tik kartu ir turėdami tvirtą teisinį profesionalių ir kvalifikuotų specialistų užnugarį galime jaustis drąsiai ir nebebijoti savivaliaujančių darbdavių. O jų mūsų šalyje tikrai nestinga.

Tuo dar kartą įsitikinau ir pastarajame savo darbe nedidelėje rajono parduotuvėje. Čia jau daugiau nei metus laiko dirbau pardavėja, atrodė, jog su savininke-vedėja sutarėme gerai, niekada iki šiol nekildavo problemų dėl atlyginimo. Jei savininkė sąskaitoje neturėdavo pinigų – dėl „buhalterinių niuansų“ pasirašydavome, kad pinigus gavome grynais, o vėliau juos visada atiduodavo. Dirbau pilnu etatu, padėdavau ir per šventes. Tačiau šie Naujieji metai man apkarto kaip niekada.

Nors paprastai parduotuvėje dirbame po dvi, bet 2018 m. sausio 1 d. man pavedė dirbti vienai. Žmonių šventinę dieną nebuvo daug, todėl su savo užduotimis lengvai susitvarkiau, prekių tiekimas nevyko ir visą laiką praleidau parduotuvės salėje. Dieną užbaigiau kaip visada ramiai ir nekilo net minties, jog kažkas ne taip. Tačiau jau sekančią dieną, kuri man buvo laisva, sulaukiau skambučio iš vedėjos. Visuomet maloni moteris šį kartą pasirodė griežta ir bejausmė – iškart rėžė, jog po vakarykštės mano darbo dienos iš parduotuvės dingo momentinių loterijos bilietų už daugiau nei 1000 eurų!

parduotuvėNegalėjau patikėti savo ausimis – juk vakar man uždarant kasą jie visi buvo vietoje, o per dieną pardaviau vos kelis. Vis dėlto, savininkė buvo nesukalbama ir nepriėmė jokių paaiškinimų – ji manęs net nenorėjo išklausyti ir tiesiog akyse apvagino. Deja, tuo viskas nesibaigė. Prasidėjo nemalonumai darbe: gandas buvo paleistas tarp kitų pardavėjų ir nors bendravome artimai, nepasitikėjimo krislas buvo įmestas. Būnant darbe vedėja išliko šalta, o visuomet pasitaikius progai man primindavo apie esą buvusį įvykį. Išsitarė, jog kreipsis į policiją, jei neprisipažinsiu ir neatiduosiu pinigų arba loterijos bilietų.

Namuose telefonas taip pat netilo. Gyvenau su mama, kuriai buvo papasakota visa šmeižikiška istorija. Psichologinis smurtas ligotą mamą taip pat ėmė veikti – ji jau buvo pasiryžusi net sumokėti reikalaujamus pinigus, kad tik baigtųsi visas šis psichologinis spaudimas, virstantis paprasčiausiu teroru ir reketu. Jautėmės nesaugiai ir įbaugintos. Deja, neturėjome pakankamai pinigų sumokėti už tariamai dingusius bilietus, todėl laukiau savo algos.

Tai buvo paskutinis lašas. Algų mokėjimo dieną vėl buvo paskelbta, kad pinigų sąskaitoje nėra ir mums teks pasirašyti, kad gavome juos grynais, o realiai bus sumokėta vėliau. Nesijaučiau saugi, bet kito kelio nebuvo, nes pasirašė visos pardavėjos. Skirtumas tik tas, kad pasiteiravus po kelių dienų, tapo aišku, kad jos pinigus jau atgavo, o aš vis dar laukiau. Sugniuždyta ir su pamintu orumu nuėjau pas vedėją. Ši tiesiog į akis drėbė: „Kadangi neatiduodi pavogtų pinigų – negausi ir algos“. Po pietų sulaukiau ir skambučio iš policijos. Buvau klausinėjama, minėtas ikiteisminis procesas… Grįžau namo lyg nesava. Dabar dar ir turėsiu vergauti už dyką! Kas žino, ar ateityje vėl nepasitaikys tokie mistiški „dingimai“?.. Žemė slydo iš po kojų. Neprisimenu, ar dar kurią dieną tiek verkiau.

Posūkiu šioje istorijoje tapo vardas „Sandrauga“. Tai sena mamos draugė, profesinės sąjungos narė patarė kreiptis į šią dirbančiuosius ginančią organizaciją. Šiltas priėmimas ir išklausymas buvo tik pradžia – mano problema tapo nebe problema, kai ją spręsti ėmėsi „Sandraugos“ teisės specialistai. Daugiau aš nebebijau ir jaučiuosi tvirtai kaip niekada. Dirbti toje šmeižikiškos savininkės valdomoje parduotuvėje daugiau nesiruošiu. Jei ir grįšiu, tai tik aukštai pakelta galva – pasakyti, kad išeinu ir atsiimti savo teisėtai uždirbtų pinigų. Arba ištarti: „Susitiksime teisme!“

Profesinės sąjungos narės Nerijos laiškas.

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *