Pasyvaus žmonių dalyvavimo profsąjungų veikloje priežastys

pasyvaus2018-02-04

Vis dažniau girdime apie nesąžiningų darbdavių išnaudojimus ar apgavystes, neteisėtus atleidimus iš darbo, diskriminaciją. Į šias situacijas yra bent kartą patekę dauguma dirbančiųjų. Lietuvių sąmonėje dar nėra įsitvirtinusi tiesa, kad patiriant darbdavio savivalę – optimaliausia jai pasipriešinti yra įstojus į profesinės sąjungos gretas. Priklausymas profesinei sąjungai yra logiškas ir netgi būtinas žingsnis ginant savo interesus darbo santykiuose.

Baimė dėl darbdavio reakcijos

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, tačiau darbuotojai patys pasirenka kęsti įvairias darbdavio nesąžiningumo apraiškas. Taip yra todėl, kad dauguma darbuotojų paprasčiausiai bijo užsitraukti darbdavio nemalonę bandydami aktyviai ginti savo teises. Ypač tai pastebėtina vos gavus naują darbo vietą. Visomis išgalėmis stengiantis ją išlaikyti, pasirenkamas „saugus“ variantas – susitaikyti su savo teisių pažeidinėjimu, tačiau neprarasti pajamų šaltinio. Dažnam stoti ar nestoti į profsąjungą svarstančiam žmogui kyla mintis, jog priklausymas profesinei sąjungai gali užkirsti jam kelią siekiant profesinės karjeros, paaukštinimo, premijų ar tiesiog tapti darbdavio priekabių priežastimi, bei siekiu profesąjungos narį atleisti. Baimė dėl darbdavio reakcijos apskritai neturėtų jaudinti į profesinę sąjungą stojančio dirbančiojo, jei renkamasi profsąjunga, kurios narystė yra nevieša, taigi – „nematoma“. Tokį skandinavišką profesinės sąjungos narystės modelį Lietuvoje siūlo išskirtinai tik profesinė sąjunga „Sandrauga“.

Informacijos trūkumas

Dalis darbuotojų paprasčiausiai nežino savo teisių. Dauguma netgi nepasivargina perskaityti savo darbo sutarties, jie taip pat nežino ir neanalizuoja savo pareigybinių instrukcijų. Dėl to kai kuriais atvejais darbuotojai nė patys nesupranta, kad jų teisės yra pažeidžiamos, o darbo santykiai gali ir turi vykti kitaip. Net ir supratę apie savo teisių pažeidimą darbuotojai bijo, dvejoja, jie nebūna tikri nei kur kreiptis pagalbos, nei ar ta pagalba apskritai gali būti suteikta nerizikuojant darbo vieta. Dėl tos pačios priežasties darbuotojai nežino priklausymo profesinei sąjungai naudos, nenumano profesinės sąjungos funkcijų ir dėl to galvoja, kad dalyvavimas profesinės sąjungos veikloje jiems nebus naudingas.

Aklas pasitikėjimas darbdaviu

Verta pastebėti, kad darbdaviai ir darbuotojai – tai dvi skirtingos barikadų pusės ir jos niekaip negali būti sutaikytos, nes siekia skirtingų tikslų. Vienintelis ir esminis kiekvieno darbdavio tikslas yra pelno siekimas. Tačiau jo siekti galima dviem būdais: rūpinantis ir atsižvelgiant į darbuotojų interesus arba ne. Vienaip ar kitaip darbdaviai jokiu būdu negali būti iš darbuotojo pusės visiškai patikimi – dirbantieji jais niekada neturėtų aklai pasitikėti. Didžiausia klaida – nežiūrėti į priekį ir tikėtis, kad darbo sąlygos visada liks tokios pat ir nesikeis į blogąją pusę. Toks naivumas dažniausiai pasireiškia esant ekonomikos pakilimo periodui, kai darbdaviai gali mokėti didelius atlyginimus ir yra daug įsidarbinimo alternatyvų. Tačiau atėjus ekonomikos nuosmukiui darbuotojai yra atleidžiami iš darbo arba žymiai pabloginamos jų darbo sąlygos ir tuomet iki tol darbdaviu besąlygiškai pasitikėję darbuotojai nė nežino, kas galėtų ginti jų interesus arba net nenutuokia, kad jie apskritai yra pažeidžiami.

 LPS „Sandrauga“ ir Dariaus Rušino inf.

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *