Kas imsis taisyti Darbo kodeksą?

dk2018-02-06

Trišalės tarybos nariai darbo santykių komisijoje išklausė Darbo kodekso monitoringo išvadas. Jos absoliučiai prieštarauja viskam, kas buvo žadėta prieš naujojo Darbo kodekso priėmimą. Deja, pranešimo apie monitoringą negirdėjo tie, kurie teigė, kad patvirtinus naująjį Darbo kodeksą ,,bus sukurta 85 tūkstančiai naujų darbo vietų“, ,,šis naujas modelis yra vienintelė galimybė eiti į priekį“ ir tik dėl jo ,,Lietuva taps konkurencinga tarptautinėse rinkose“. O kaip dėl ,,pagerintos jaunų šeimų ir pensininkų padėties“, ,,atlyginimų augimo“ ir t. t. Nueita net iki absurdo, kad naujasis Darbo kodeksas labiau apsaugos darbuotojus. Tačiau ką matome šiandien?

Kaip ir reikėjo tikėtis, Vyriausiosios darbo inspekcijos vadovas dar kartą patvirtino, kad pagrindinį dėmesį ši darbuotojų interesus sauganti institucija skiria konsultavimui ir informavimui, darbo ginčų komisijų veiklai. Nors konsultavimo ir informavimo procedūras atlieka pačios profsąjungos. Net 20 % daugiau 2017 metais darbuotojų kreipėsi į darbo ginčų komisijas dėl darbdavių savivalės nei 2016 metais. Vyrauja atleidimas iš darbo ,,savo noru“. Terminuotų darbo sutarčių apskaita nevedama apskritai. Suminės darbo laiko apskaitos įvedimas įmonėse, organizacijose ir net įstaigose pagrįstumas niekaip nevertinamas. Tai reiškia:  darbuotojai verčiami dirbti viršvalandžius jiems apmokant mažesniu nei nustato įstatymas tarifu. Iki šiol darbo ginčų komisijų pirmininkai priėmę neteisingus sprendimus niekaip nevertinami, jų veikla niekaip neanalizuojama.

Tai kokių poslinkių pasiekta? Įvesta maišalynė su dirbtiniu darbo tarybų steigimu ir jų funkcijomis, kurios dubliuoja profsąjungines. Vyriausybės atstovai jau patys viešai pripažįsta butaforinį Darbo tarybų modelį ir neveiksnumą. Darbo tarybos miršta vos gimusios. Nenuostabu, juk jos – naujojo Darbo kodekso kūdikiai. Akivaizdžiai pablogintos ir įgyvendinamos dirbančiųjų darbo sąlygos (nesutikus su sumažintu darbo užmokesčiu darbuotojas atleidžiamas iš darbo), įtvirtintas darbuotojų beteisiškumas.

Lietuvos profesinėms sąjungoms, priešingai nei visoje Europoje, uždrausta gauti informaciją iš darbdavio, o darbo inspekcija negali vykdyti operatyvios darbo įstatymų pažeidimų prevencijos. Ji tegalinti ,,konsultuoti“. Toks profesinių sąjungų luošinimas akivaizdžiai prietarauja LR Konstitucijos 50 straipsniui ir Europos socialinei chartijai. Einant šiuo keliu vis labiau į užribį stumiamos ir taip jame laikomos profsąjungos, o iš dirbančiųjų rankų išmušamas paskutinis koziris prieš pelno atstovus. Šie gali sau leisti dar daugiau – darbuotojus jau keičia lyg kojines ir visa tai įvardijama kaip „modernūs darbo santykiai“. Šiandien klausiame: kas nuvalys šį modernų š..,, į kurį giliai įklimpome?

Nuo tokio „modernumo“ emigracija dar išaugo. Ji praeitais metais padidėjo net apie 30 proc., nes gyventojai paprasčiausiai nebemato galimybių dirbti ir išgyventi Lietuvoje. Tiesa, didėja kitų šalių piliečių imigracija į Lietuvą. Jais darbdaviai noriai keičia iš Lietuvos plūstančią darbo jėgą. Užsieniečiai nežino savo teisių, jais lengviau manipuliuoti, šie nuo skurdo Ukrainoje ir Baltarusijoje bėgantys žmonės dažnai dirba nelegaliai ir viršvalandžius, kurių niekas neskaičiuoja. Todėl darbdaviams užsieniečiai yra naudingi. Lietuvoje po naujojo Darbo kodekso priėmimo dar „smagiau“ tvarkomasi pagal agresyvaus verslo logiką, kuri nedviprasmiškai sako: „Didink pelną bet kokia sąskaita“.

Didėjant socialiniam neteisingumui, brutalėjant darbo santykiams tikėtis teigiamų poslinkių būtų naivu. Žmonių maitinimas ideologija, kad visuomenės tarpusavio santykius sutvarkys rinka, tampa vis akivaizdesnis melas. Kiek dar laiko tęsis destrukcinis veikimas prieš Lietuvos dirbančiuosius, kad pernelyg didelė Lietuvio kantrybės taurė pagaliau būtų pripildyta? Vis garsiau kalbama apie Nacionalinį streiką. Galbūt jo jėga privers valdžią imtis taisyti tai, kas vienareikšmiškai kenkia Lietuvai.

LPS „Sandrauga“ inf.