2019-03-26
Seimo narių grupė pateikė Lietuvos Respublikos socialinio dialogo skatinimo įstatymo projektą, kuris šiandien bus svarstomas Trišalės tarybos posėdyje. Atrodytų, kad tikslai geraširdiški ir nuoširdūs, siekiant pagaliau suderinti, kokiais principais vadovaujantis turėtų vykti socialinis dialogas ir kokiomis priemonėmis jį įgyvendinti. Tačiau iliuzijos dingsta, kai pradedi nagrinėti įstatymo projekto nuostatas.
Savaime aišku, kad iš bet kokio įstatymo mes tikimės aiškumo tam tikroje srityje, kad teisės normos reglamentuotų santykius aiškiai ir konkrečiai. Nuostabą kelia tai, kad projekte vartojamos sąvokos apibrėžiamos dviprasmiškai ir neaiškiai. Ar socialinis dialogas ir socialinė partnerystė yra vienas ir tas pats? Pagal savo prasmę sąvokos nėra tapačios, be to, svarbu tai, kad apskritai jos reiškia visai skirtingus dalykus. Įstatymo projekto kūrėjai šias nuostatas vertina kaip tapačias… Kyla natūralus klausimas, ar toks įstatymas padeda, ar tik dar daugiau sukelia sumaišties?
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas gana aiškiai ir konkrečiai reglamentuoja kolektyvinių sutarčių sudarymo tvarką tiek nacionaliniu, tiek teritoriniu lygmeniu. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jeigu kyla neaiškumų ir nesusipratimų, pirmiausia reikėtų keisti ir tobulinti jau esamas įstatymo nuostatas, o ne beprasmiškai kurti naujus teisės aktus, kurie savo ruožtu yra tik pertekliniai ir nereikalingi. Pagrįstai manytina, kad darbo kodekso pakeitimai yra reikalingi, o ne nauji Seimo narių kūriniai, kurie įneša tik daugiau painiavos.
Prieštaringai vertintinas ir siekis įstatymu sudaryti kolektyvinių derybų plėtros komisiją. Savaime aišku, kad jeigu šalims, sudarančios kolektyvinę sutartį, reikalingos ekspertų konsultacijos, pagalba, šalys gali savo iniciatyva tokius ekspertus pasitelkti, siekiant kuo geresnių rezultatų abejoms šalims.
Privalu pabrėžti, kad šiuo įstatymu jokių galių profesinės sąjungoms, jokios ekonominės naudos darbdaviams nėra suteikiama, bet atsiranda daug interpretacijų sudarant nacionalinę, terotorinę ar šakinę kolektyvinę sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad kolektyvinė sutartis – tai specifinis darbuotojų ir darbdavių sutartinės teisėkūros požymis, kaip socialinės taikos tarp darbuotojo ir darbdavio pagrindinė sąlyga. Sudaromos papildomos kliūtys sudaryti kolektyvines sutartis nėra socialinis dialogas, padėsiantis darbuotojams ir darbdaviams rasti darbo santykių geriausius sprendimus.
Pasak LPS „Sandrauga“ pirmininko Kęstučio Juknio, „svarbu tai, kad įvairių rekomendacijų, ekspertinių įstatymiškų komisijų, kurios kontroliuos ir reguliuos kolektyvinių sutarčių sudarymą reikš ne ką kitą, bet kaip valdžios trukdymą profesinėms sąjungoms vienytis ir siekti savo tikslų. Iki šiol valdžia tik siaurino profesinių sąjungų galias, deja, bet tas procesas ir tęsiasi. Naujų beprasmių įstatymų kūrimas yra ne kas kitas, kaip vengimas prisiimti atsakomybę už jau esantį darbo teisės reguliavimą. Pastebėtina, kad šis naujas įstatymas – ne daugiau kaip tik socialinio dialogo preliminarus scenarijus, kuris, tikėkimės, nevirs į tikrą spektaklį ir nebus pristatytas visuomenei. Peršasi išvada, kad įstatymas reikalingas tik Seimo nariams, o ne socialinio dialogo skatinimui ir stiprinimui.“
Pranešimas paskelbtas ir BNS portale: https://sc.bns.lt/view/item/300399
Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ informacija