Nemažėjanti emigracija ir didėjanti priešprieša – LR darbo kodekso rezultatas

2019-07-08

Daugiadienės, nenutrūkstančios dviejų savaičių protesto akcijos su palapinėmis kartu su jaunimo organizacija ,,Gyvenimas per brangus“, sutelktos policijos ir saugumo pajėgos bei įtampa kiekvieną dieną skanduojant ,,Vergiškas darbo kodeksas – vergų kodeksas“, 2016 m. prie Vyriausybės rūmų paskatino LR Prezidentę vetuoti ir bent laikinai sustabdyti socialdemokratų  maniakiškai buldozeriu stumtą socialinio modelio projektą.DSC_6649

Po seimo rinkimų, daug žadėjusi valstiečių vyriausybė, perėmė  Butkevičiaus sukauptą blogį ir  kosminiu greičiu iniciavo LR Trišalės tarybos posėdžius, kad su ,,tipo“ pataisymais būtų sudarytos sąlygos sukurti 85 tūkstančius naujų darbo vietų, kad šalyje ,,pakiltų“ darbo našumas, sumažėtų darbo įstatymų kontrolė, administravimo našta, ,,išaugtų“ dirbančiųjų socialinės garantijos ir t.t.

Lietuvos profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ (toliau – LPS „Sandrauga“) Trišalėje taryboje, nesulaukdama palaikymo net iš savo kolegų profsąjungų konfederacijos atstovų, nuolat teikė argumentuotus pasiūlymus, net seimo nariams akcentuodama  Europos Vidurio šalių praktinę patirtį darbo santykių srityje. Įvertindama, kai kurių profsąjungų atstovų akivaizdų „nuolaidžiavimą“ darbdavių ir vyriausybės bloko planams, LPS ,,Sandrauga“ 2017 m. kovo mėnesį viešai atsisakė pasirašyti Darbo kodekso suderinimo projektą. Ši situacija svarbi dar ir tuo, kad daugelis žurnalistų, viešosios nuomonės formuotojų neatkreipė reikiamo dėmesio į labai svarbų istorinį momentą, kuris iš dalies galėjo turėti didžiulės reikšmės šalies ateičiai. Vienos darbo kodekso projektą pasirašiusios profsąjunginės organizacijos kalbėjimas, be jokių įgaliojimų, visų profsąjungų vardu, kaip ir vyksta iki šiol, buvo transliuojamas per visas įmanomas viešosios informavimo priemones. Šis absurdas buvo pristatomas, kaip demokratijos laimėjimas, verslo išlaisvinimas, investicijų antplūdis ir t.t. Tačiau primename, jog Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija niekada neturėjo ir neturės teisės kalbėti LPS „Sandrauga“ vardu, todėl vieši pasisakymai už LPS „Sandrauga“ yra mažų mažiausiai tikrovės neatitinkantis faktas ir visų dirbančiųjų įžūlus klaidinimas.

Kokia gi reali darbo santykių, dirbančiųjų socialinių garantijų, darbo našumo, darbo vietų kūrimo prasmė praėjus dviem metams po Darbo kodekso įvedimo? Ar tokia, kokią filosofiškai įžvelgia viena iš darbo kodeksą pasirašiusių profsąjungos vadovių?

Atlikti monitoringą įpareigota Valstybinė darbo inspekcija (be profsąjungų atstovų), kurios funkcija, visų pirma, turėtų būti dirbančiojo interesų apsaugos užtikrinimas, nedaug kuo gali pasigirti.  Dėl daugelio nuostatų, bloginančių darbuotojų padėtį, masiškai padidėjo darbo ginčų skaičius. O kiek jaunų žmonių dėl sukčiavimo, nekontroliuojamos darbdavių veiklos apskritai pasirinko emigraciją?

Skandalingus, su elementariu teisingumu prasilenkiančius veiksmus pradėjo demonstruoti įvairių organizacijų, net valstybinių žinybų vadovai, kur be jokio teisėto pagrindo pradėtas įvedinėti suminės darbo laiko apskaitos režimas. Visuose ankstesniuose teisės aktuose, tiek mūsų šalyje bei ES išsivysčiusiose šalyse, atidžiai reglamentuojamas suminės darbo laiko apskaitos įvedimo rėžimas darbo santykiuose. Visuotinai žinoma, kad suminės darbo laiko apskaitos taikymas didina nelaimingų atsitikimų skaičių, nenuginčijimai smarkiai kenkia sveikatai, žlugdo šeimyninius santykius bei pagaliau įtvirtina dirbančiųjų viešą apgaudinėjimą. Su žmogumi už jo išdirbtus viršvalandžius atsiskaitoma po trijų mėnesių!!! Naudojantis suminės darbo laiko apskaitos nepagrįstu taikymu policijos pareigūnai buvo paprasčiausiai nuskriausti, o už sutaupytus jų pinigus nupirkti nauji automobiliai. Esantys seimo nariai, buvę pareigūnų profsąjungų lyderiai tiems klausimams neturi laiko iki šiol…

Einant toliau profsąjungoms veikti prikurta įvairių sąlygų. Siaurinant profesinių sąjungų įtaką atimta net narių galimybė laisva valia skirti savo organizacijai 2 % gyventojų pajamų mokesčio, paliekant tik 1%, o ir pastarąjį leidžiant skirti tik elektronine forma. Tačiau, kaip tai išaiškinti valdžios poziciją paprastam statybininkui, kelininkui arba eilinei valytojai, kuriai gali elementariai trūkti kompiuterinio raštingumo pagrindų, kurie ir yra reikalingi teisingai elektroniniu būdu užpildyti prašymą dėl pajamų mokesčio skyrimo, valdžiai tampa nebesvarbu.

Ko gi dar norima ir dirbančiojo ir profsąjungų? Paradoksas, bet praėjus dviem metams darbdaviai norėtų, kad iš profsąjungų papildomai dar būtų atimta teisė vesti ir ,,normaliai“ derėtis, pasirašyti kolektyvines sutartis, kad nereikėtų mokėti jokių išeitinių kompensacijų atleidžiant darbuotojus iš darbo, kad visišką ,,fiasko“ patyrusios ir niekam apskritai nereikalingos darbo tarybos būtų prikeltos iš numirusių ir vyriausybė be jų leidimo nekeltų minimalios mėnesinės algos. Kaip visada darbdaviai „žino, ko nori žmonės“ ir kai kurie iš jų netgi teigia, kad darbuotojas nėra silpnoji darbo santykių šalis. Ką nors įrodinėti tokiems darbdaviams beprasmiška…

Džiugesio ar bent menkiausių perspektyvų, kad galima dirbti ir užsidirbti Lietuvoje įgijus vidurinį išsilavinimą, žmonės nemato. Lietuvoje su nekvalifikuotų darbu susidūręs jaunuolis  ir gavęs 5 eurais daugiau už minimumą, jei tik gali pirmai progai pasitaikius tikrai išvyks dirbti į kitą šalį, dėl elementaraus socialinio teisingumo. Juo darbo kodeksas net nekvepia…

Darbdaviams ir valdžiai augantis nedarbo lygis, blogėjanti darbuotojų padėtis, oficialiai paskelbti duomenys, kad nuolat pasikartoja darbo santykių pažeidimai Lietuvoje tik patvirtina, kad stiprėjant ekonominiams rodikliams turi būti stiprinamos ir profesinės sąjungos. Nei buvusios, nei ši vyriausybė neturi nei vieno argumento, kuo galėtų pasidžiaugti, kad dirbančiųjų darbo, darbo sąlygų, socialinės garantijos nors kiek pagerėjo…

LPS „Sandrauga“ informacija

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *