2019-08-13
Palyginus Europos Sąjungos (ES) darbo rinkos tendencijas su Lietuva, vienoje sričių pastebimas didelis atotrūkis: ES terminuotų darbo sutarčių skaičius vis auga, o Lietuvoje – išlieka vienas mažiausių. Teisinio reguliavimo tikslas yra dirbtinai nesukurti kliūčių pasinaudoti Darbo kodekso ir darbo rinkos suteikiamomis galimybėmis. Mažas terminuotų darbo sutarčių skaičius indikuoja didesnę problemą – tai darbo sutarčių teisinis reguliavimas, kuriuo tiek darbuotojai, tiek darbdaviai yra atgrasomi nuo šių sutarčių sudarymo, o didelėje dalyje įmonių šių sutarčių sudarymas yra išvis neįmanomas.
Terminuotoms sutartims laikino pobūdžio darbui skaičiaus ribojimo nėra. Laikinumas apibrėžiamas tam tikromis objektyviomis aplinkybės, dėl kurių atsiranda poreikis įdarbinti terminuotai. Pagal Lietuvos teismų praktiką, tai yra, pavyzdžiui, laikinas sergančio arba atostogaujančio darbuotojo pavadavimas.
Terminuotos sutartys nuolatinio pobūdžio darbui reiškia, kad darbuotojas ir darbdavys gali individualiai tartis dėl darbo funkcijų ir sutarties galiojimo termino. Tokioms sutartims Darbo kodekse numatytas skaičiaus ribojimas, dėl kurio daugiau negu pusė Lietuvos įmonių negali samdyti darbuotojų pagal terminuotas darbo sutartis nuolatiniam darbui.
Be skaičiaus ribojimo, įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui sutrumpinta maksimali terminuotos darbo sutarties trukmė nuo 5 iki 2 metų, kuri yra viena trumpiausių ES. Darbdaviams numatomos ir didesnės socialinio draudimo įmokos: už terminuotas darbo sutartis mokama 2,03 proc. (vietoje įprastų 1,31 proc.) nedarbo socialinio draudimo įmoką. Jeigu darbdavys neturi galimybės įdarbinti pagal neterminuotą sutartį, dėl didesnių taikomų įmokų tarifų gali išvis nebūti sudaroma darbo sutartis, taip apribojant darbuotojų galimybę įsidarbinti. Dar darbdaviai turi papildomą pareigą informuoti valdžios institucijas apie sudarytas terminuotas sutartis. Tai yra papildoma biurokratinė našta darbdaviams, kuri įdarbinimą pagal terminuotas sutartis daro dar mažiau patrauklų.
Terminuotų sutarčių sudarymo reikalavimai praktikoje kelia sunkumų, trukdo įgyvendinti prieš porą metų įvykdytos darbo santykių reguliavimo reformos tikslą – užtikrinti didesnį darbo santykių lankstumą. Terminuotų darbo sutarčių skaičiaus ribojimas mažina įsidarbinimo galimybes, ypač ilgalaikių bedarbių, jaunų ir nekvalifikuotų asmenų, taip pat mažina Lietuvos konkurencingumą.
Išvados
- Dėl DK numatyto sutarčių skaičiaus ribojimo, daugiau negu pusė Lietuvos darbdavių apskritai negali įdarbinti asmenų pagal terminuotas darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbui. Dėl to šis reguliavimas yra diskriminacinis smulkiojo verslo atžvilgiu.
- Dėl terminuotų darbo sutarčių ribojimų nėra išnaudojama šių sutarčių nauda. Didesnis terminuotų darbo skaičiaus yra susijęs su mažesniu nedarbu, taip pat didesniu jaunimo užimtumu. Lietuvoje taikomo terminuotų darbo sutarčių skaičiaus ribojimo panaikinimas padidintų nedirbančiųjų galimybes įsidarbinti, mažintų ilgalaikį nedarbą ir jaunimo nedarbą, sudarytų galimybę darbuotojams laisvai judėti darbo rinkoje, įgyti reikalingų profesinių kompetencijų ir susirasti ilgalaikį darbą, kuris geriausiai atitiktų darbuotojo interesus.
- Terminuotos darbo sutartys atitinka modernios darbo rinkos tendencijas, nes keičiasi ne tik įmonių, bet ir darbuotojų interesai. Darbdaviams terminuotos sutartys yra reikalingos ne tik amortizuojant laikinus darbo jėgos pokyčius, bet ir norint plėsti savo veiklą. Taip kuriamos naujos darbo vietos, kurių trukmė dėl objektyvių priežasčių negali būti tiksliai apibrėžiama. Lietuvoje galiojančio Darbo kodekso tikslas yra liberalizuoti darbo rinką ir suteikti kuo daugiau galimybių darbuotojams, o terminuotų sutarčių reguliavimas to neatitinka.
Visą tekstą rasite PASPAUDĘ ČIA.
Šaltinis: Lietuvos Laisvosios rinkos instituto analizė