Toks klausimas iškilo Lietuvos profesinei sąjungai „Sandrauga“, gavus nuotaikingą atsakymą į rimtą klausimą iš politiškai atsakingiausios institucijos.
„Sandraugos“ darbuotojams susidūrus su valstybės institucijų abejingumu savo darbuotojų gerovei bei įžūliu Lietuvos Respublikos įstatymų ignoravimu, buvo nutarta, kad šioje beviltiškoje situacijoje gali padėti tik tautos išrinktieji – šalies demokratinės santvarkos sergėtojai ir įstatymų kūrėjai.
Ilgai nedelsiant kiekvienam Seimo nariui atskirai buvo išsiųsta po kreipimąsi su detaliai išdėstyta problemos esme ir prašymu imtis reikiamų priemonių savo kompetencijos ribose. Rašte taip pat buvo išsakytas nuolankus prašymas padėti išnarplioti tam tikras įstatymines vingrybes, kuriose pasiklydę ministerijų klerkai, niekaip nesugebėjo patys rasti kelio į socialinį dialogą su viena švietimo įstaiga. Nors profesinė sąjunga „Sandrauga“ ir siūlė jiems geranorišką pagalbą, tačiau išdidūs valdininkai liko tūnoti pasislėpę įstatyminėse džiunglėse, palikę pedagogus tik svajoti apie geresnes darbo sąlygas.
Toks kreipimasis į Seimo narius neturėtų labai stebinti, nes juk kas geriau gali pažinti įstatymų gelmes, jei ne patys jų kūrėjai? Būtent taip ir mąstė „Sandraugos“ atstovai.
Tačiau darbuotojų teises ginantys profsąjungiečiai šiek tiek prašovė pro šalį. Rašydami gromatėlę tautos atstovams, „Sandraugos“ teisininkai net nepagalvojo, kad strategines valstybės būties ir egzistencijos problemas sprendžiantiems Seimo nariams klausimas bus pernelyg paprastas. Tiek paprastas, kad jie nuspręs negaišti savo itin brangaus (finansine atlygio išraiška matuojant) atsakinėjant į žemiškai primityvias užklausas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad buvo viena išimtis: senas Seimo vilkas – Algimantas Salamakinas, prisiminęs elementarias mandagumo taisykles, mielaširdingai teikėsi sureaguoti. Seimo nario reakcija – išsamus (net kelių eilučių!) atsakymas.
Daugybę metų uoliai Lietuvos labui triūsiantis įstatymų leidėjas didaktiškai parašė, kad didžiausias jo rūpestis ir galvosopis – žemės ūkis, o tokie dalykai, kaip švietimas – tolimi ir sunkiai pasiekiami….
Naivuoliui gali kilti klausimas, gal žemės ūkyje mokslas nereikalingas? Juk kadaise būdavo, kad žemdirbys vieną sūnų į mokslus leisdavo, o kitam ūkį užrašydavo. Žemė ir mokslas tarpusavyje beveik nesąveikaudavo. Bet tai buvo seniai, o šiais laikais tikras ūkininkas be agronomijos žinių – nė iš vietos. Na bet Seimo narys – ne ūkininkas, gal išties nėra ko iš jo per daug reikalauti.
Seimo senbuvis nepasididžiavo dar ir griežtą pamokslą išrėžti: pasak jo, LR Seimo nariai nėra įpareigoti aiškinti įstatymų nuostatų. Su tuo esame priversti sutikti. Seimo nario negalima įpareigoti nieko aiškinti. Jis tik kaip Mozė perduoda įstatymus, o žmoneliai tesižino toliau patys. Ponui Salamakinui net nekilo mintis, kad įstatymų veikimą taip pat prižiūri LR Seimas.
Moralas toks, kad ketverius metus kai kurie Seimo veikėjai neturi nei kompetencijos, nei galių, nei įtakos, ir apskritai būna nelabai įgalūs. Dalis seimūnų išvis tampa nematomais, todėl kartais net sutrinki išgirdęs kokią nepažįstamą parlamentinio „darbštuolio“ pavardę.
Tačiau viskas iš esmės pasikeičia priartėjus Seimo rinkimų kampanijos pradžiai. Tada tūlas Seimo narys stebuklingu būdu atgauna visas galias ir žinias: kaip burtų lazdele pamojus, žiūrėk, jau „sprendžia“ įvairių organizacijų, profesinių sąjungų ir net paprastų žmonių bėdas.
Būtent tuo įstabiu laikotarpiu iš nupirktų TV ir radijo laidų liejasi liaudies tarnų gili „išmintis“, šviesaus rytojaus pažadai ir begalinis susirūpinimas visais piliečiais. Gaila, kad rinkėjai vis pamiršta, kaip tie „paprastų žmonių gynėjai“, savo balsais palaiminę vergiškas Darbo kodekso nuostatas, nuolat blogino dirbančiųjų padėtį. Trumpa rinkėjų atmintis leidžia atsakomybės už savo žodžius nejaučiantiems politikams ir toliau sėkmingai trinti minkštas Seimo kėdes…