Jau dabar aišku, kad koronaviruso epidemija turės ilgalaikių pasekmių ne tik ekonomikai, socialinės apsaugos sistemai, viešojo administravimo raidai, bet ir darbo santykiams. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių – dirbančiųjų iš namų skaičiaus pokyčiai. Prieš viruso protrūkį tik dešimtadalis ES šalių piliečių kasdien dirbo iš namų, o jau pastarųjų mėnesių tyrimai parodė, kad tokių žmonių padaugėjo iki beveik 40 proc. Galima sakyti, kad šiuo metu jie yra tie, kuriems pasisekė: kol gamybos, aptarnavimo sferos ir transporto sektoriaus įmonės masiškai atleidinėjo ar siuntė į prastovas darbuotojus, dirbantieji iš namų sugebėjo išsaugoti stabilias pajamas ir finansinį saugumą. Kai kuriems nuotolinis darbas atskleidė dar daugiau privalumų: leido išvengti kasdienių spūsčių, skubos sukeliamo streso, sudarė sąlygas dirbti lankstesniu grafiku ir pan.
Privatus verslas (iš dalies ir viešasis sektorius) gana greitai išmoko karantino pamokas ir meistriškai sugebėjo kilusias problemas paversti praktiškomis naujovėmis. Pavyzdžiui, kompanija „Twitter“, savo darbuotojams pareiškė, kad nuo šiol jie gali dirbti iš namų visą laiką.
Tačiau, nepaisant akivaizdžių privalumų, dirbantieji iš namų susidurs ir su tam tikrais iššūkiais.
Apie kokius iššūkius kalbame? Pirmiausia turime galvoje psichologinį aspektą. Daugelis žmonių atkreipia dėmesį, kad riba tarp darbo ir namų aplinkos blėsta, nes jie nebegali tiesiog palikti darbo už durų, kaip buvo įpratę. Apklausos vienareikšmiškai rodo, kad reguliariai dirbantys iš namų išdirba daugiau valandų nei dirbantys ofise, negana to, jie kur kas dažniau aukoja darbui savo laisvalaikį. Turbūt nereikia sakyti, kad paprastai už šį papildomą darbą nėra tinkamai atlyginama.
Štai kodėl teisė atriboti darbą nuo asmeninio gyvenimo erdvės tampa viena iš svarbiausių šiuolaikinių problemų. Jeigu žmonėms nebus užtikrinta tokia galimybė, dirbančiųjų padėtis ir gyvenimo kokybė bus grąžinta kelis šimtmečius atgal į praeitį – būtent tais laikais darbininkų judėjimai ir pradėjo kovą už teisę į aštuonių valandų darbo dienos trukmę. Panašu, kad situacija gali pasikartoti ir XXI amžiuje.
„Teisė atriboti darbo ir poilsio valandas reiškia ribų tarp darbo ir asmeninio gyvenimo išlaikymą ir teisės į laisvą laiką ir net deramą nakties miegą išsaugojimą. Tyrimais nustatyta, kad žmonės, dirbantys namuose, dažniau patiria miego sutrikimus nei jų kolegos, kurie dirba biuruose įprastu režimu“, – teigia Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) generalinio sekretoriaus pavaduotojas Esther Lynch.
Europos šalių profesinės sąjungos aktyviai siekia, kad įstatymai užtikrintų darbuotojams tinkamą darbo ir poilsio režimą, o darbdaviai jų sąžiningai laikytųsi. Todėl dar 2002 m. Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) pasirašė susitarimą su darbdavių organizacijomis, sudariusį darbuotojams galimybę suderinti nuotolinį darbą su pilnaverčiu socialiniu gyvenimu, atitinkamos nuostatos buvo įtrauktos į nacionalinius įstatymus Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje.
Žinoma, pasitaiko atvejų, kai darbdaviai ignoruoja šias darbuotojų teises, todėl ginčai kartais persikelia į teismus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje teismas įpareigojo vieną įmonę sumokėti buvusiam darbuotojui 60 000 eurų už atsakinėjimą į užklausas elektroniniu paštu ir bendravimą su klientais telefonu ne darbo valandomis. Panašiai pasibaigęs teismo procesas vyko ir Airijoje.
O kaip yra Lietuvoje? Mūsų šalies dirbantieji taip pat susiduria su panašiomis problemomis.
Informacinių technologijų srityje dirbantis Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ narys pasidalino asmenine patirtimi. Karantino laikotarpiu iš namų dirbęs specialistas pasakojo, kad biure tvyranti atmosfera geriau nuteikia produktyviam darbui, leidžia sėkmingiau susikoncentruoti į atliekamas užduotis.
„Ofisas nuteikia darbui, o namai – poilsiui, todėl svarbu išlaikyti ribą tarp šių erdvių“, – pastebėjo jis.
Ar dirbti iš namų, ar vykti į įstaigą – sprendžia darbdavys su darbuotoju susitarimo būdu. LPS „Sandrauga“ tik primena, kad Darbo kodekso normos galioja visiems, todėl darbdavys negali versti darbuotojo dirbti po darbo valandų (nesvarbu, ar jis dirba iš namų, ar ofise), o susitarus dėl papildomo darbo, už viršvalandžius turi būti tinkamai atlyginama.
Pagal užsienio žiniasklaidą parengė Stasys Buškevičius