Liepos 21 d. vykusiame Lietuvos Respublikos trišalės tarybos posėdyje valdžiai keliaklupsčiaujančių profesinių sąjungų vadovių balsais buvo duotas startas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sugalvotai iniciatyvai – LR Darbo kodekso 179 straipsnio pakeitimui. Siūlomi pakeitimai yra ne kas kita, kaip dėsningas valdžios žingsnis dirbančiųjų padėties bloginimo linkme. Šį kartą ministerijos gudručiai sumanė apkartinti gyvenimą darbuotojų atstovams: stumiamas projektas nustatys naujus, gerokai sudėtingesnius kriterijus nacionalinio lygmens profesinėms sąjungoms. Tuo pačiu užtikrins, kad Vyriausybė svarbiais klausimais tarsis tik su jos nuomonei iš anksto pritariančiomis organizacijomis, o dirbančiųjų balso patogiai negirdės.
Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ su nerimu stebi situaciją, kai visų Lietuvos darbuotojų likimus lemia keleto valdininkų ir profsąjungų idėjas išdavusių vadovių suokalbis. Teoriškai Trišalė taryba yra sukurta tam, kad būtų vystomas socialinis dialogas tarp Vyriausybės, darbdavių ir darbuotojų. Deja, realybėje ši institucija tenkina ir aptarnauja tik valdžios bei verslo pasaulio interesus, o grubiai buldozeriu stumiami karteliniai susitarimai tampa niekinga demokratijos parodija ir užkerta kelius veiksmingam skirtingų socialinių grupių bendradarbiavimui. Viena didžiausių blogybių, atsiradusi iš negarbingų profsąjungų ir šios valdžios susitarimų – naujasis Darbo kodeksas, kurio nepasirašė tik Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“. Kitos dvi Trišalėje taryboje „darbuotojus atstovaujančios“ organizacijos be jokios sąžinės graužaties suskubo pritarti prastesnių darbo sąlygų įteisinimui, suminės darbo laiko apskaitos įvedimui ir kt. Tokia prisitaikėliška politika vykdoma ir toliau: dabar tos pačios dirbančiuosius išdavusios profesinės sąjungos savo sprendimais blogina… profsąjungų (!) padėtį. Absurdas? Be abejo, tačiau tai vyksta iš tikrųjų. Kodėl kai kurios profesinės sąjungos išduoda dirbančiuosius ir paties profsąjunginio judėjimo esmę bei idėjas? Atsakymų daug, bet būtų gerai, kad šiuos klausimus savo vadovams užduotų patys organizacijų nariai. Jei išgirstų bent dalį teisybės, tuomet, ko gero, jiems tektų išsivaikščioti. Manome, kad dirbantieji turi teisę žinoti, kokie asmenys blogina jų ir jų šeimų darbo bei socialines sąlygas.