Tėvelių darbo vietų išsaugojimas mokytojų sąskaita?

Karantinas labai sutrikė mokyklų nusistovėjusį gyvenimą. Pirmą kartą šalyje susidūrėme su tuo kas neįprasta, nuotolinio mokymo praktika.  Valdžios atstovai teigia, kad su visais pandemijos iššūkiais valstybė susidoroja, tačiau švietimo srityje vis dar nėra aiškiai ir detaliai išdėstytas veiklos planas karantino metu.

Iš šalies atrodo, kad valstybė tik bando įvairius scenarijus, kurie nestabdytų mokymo įstaigų veiklos. Be abejo šioje situacijoje negali laimėti visi.

Jau pirmimagesos karantino bangos metu, siekiant apsaugoti vaikus, buvo imtasi mokymo nuotoliniu būdu. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių ir apsaugos įstatymą, vaikas negali būti paliktas be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros. Tai reiškia, kad arba tėvai turėtų samdytis aukles, arba patys neiti į darbą. Todėl tie tėvai, kurie gali dirbti nuotoliniu būdu, buvo išleisti darbuotis namuose, o tie kurių darbo vieta nebuvo pritaikyta nuotoliniam darbui turėjo galimybę „išeiti“ į prastovą. Tačiau pasinaudojus prastovomis, jos buvo apmokamos tik 60% atlyginimo, darbdaviai už šias darbo vietas taip pat gavo kompensacijas.

Dauguma įmonių ir organizacijų neišsilaikė ir užsidarė, o kai kurie vadovai pamatė, kad jiems nepalanku turėti darbuotojų su vaikais iki 14 metų atleido juos arba privertė pačius išeiti iš darbo. Todėl pirmojo karantino metu smarkiai išaugo nedarbo lygis Lietuvoje.

Valdžia pamatė, kad padėtis yra kritinė ir dar vienos tokios bangos neatlaikys. Todėl antro karantino metu, vykdomas kitas scenarijus. Darželiai šalyje veikia pilnu pajėgumu, o pradinukai, vaikai iki 5-6 kl. (14 metų) eina į mokyklas, kuriose yra pasirūpinta visom saugumo priemonėmis. Mokyklose ribojami srautai patalpose, valgyti mokiniai eina ne daugiau kaip po dvi klases. Jei vienam iš grupės pasireiškia galimai korona viruso simptomai, visa klasė vėl grįžta prie nuotolinio mokymosi.

Tačiau šio scenarijaus nuošalyje kaip įprasta liko mokytojai. Kurie turi taikytis prie šios sistemos ir dirbi su pilna klasę mokinių, kai tuo tarpu didžiausia sveikatos rizika yra iškilusi būtent jiems. Mokytojai „neturi teisės“ sirgti, nes jei kuris iš pedagogų susirgs, jo krūvį teks perimti kitiems. Niekuo nepateisinamas sprendimas palikti mokytojus tokioje situacijoje. Mokytojas šiandien, yra paliktas be savo steigėjų paramos, ir maitinamas tik kalbomis. Didžioji dalis politikų yra užsiėmę postų dalybomis, o šalies vadovui rūpi užsienio politika ir tarptautiniai reikalai, o arčiausiai esančių savivaldybių valdininkai nenori rizikuoti ir susirgti. Paskutiniais duomenimis Respublikoje užsikrėtusųjų skaičius perkopė 2000 ir auga toliau.

Aut: Auksinė Liepsnelė

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Comments are closed.