Štai ir sulaukėme verbų sekmadienio vis dar varžomi karantino ribojimų. Pasiilgę tradicinių švenčių giminių apsuptyje turime išlikti sąmoningi ir vertinti šiuos kuklesnius paminėjimus, savo šeimos (vieno namų ūkio) rate. Todėl ypač prasminga įsigilinti ir suprasti verbų sekmadienio prasmę.
Verbų sekmadienis pradėtas minėti VI amžiuje. Krikščionys tiki, jog tai širdžių atvėrimo Kristui šventė. Šią dieną Kristus įžengė į Jaruzalę, jį pasitiko garbinanti minia, kuri po kurio laiko šaukė: “Ant kryžiaus jį!…”. Jėzui Kristui kenčiant nukryžiavimo kančias, budeliai jį plakdavo palmių rykštėmis iki pat jo mirties.
Daugelyje Europos šalių, ši diena minima kaip palmių sekmadienis. Tačiau Lietuvoje palmės neauga, todėl jas pakeitė kadagių ryšuliai. Kadagys žaliuoja visus metus, tikima, kad jis apsaugo nuo blogio, išgydo nevaisingumą, kitas sunkias ligas. Dėl šių savybių, Suvalkijoje verbos buvo pinamos tik iš kadagio šakelės. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais“, o vyresnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų. Pietryčių Lietuvoje verbos buvo rišamos iš įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštės.
Būtent iš Suvalkijos 
regiono ir kilęs paprotys “nuplakti” su verba. Kadangi šiame regione buvo priimta iš anksto pasiruošti po kadagio šakelę, jau verbų sekmadienio išvakarėse. Vaikai skubėdavo kuo pirmesni “nuplakti” kitaip sakant nuverbyti visus. Plakdami sakydavo: „Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“ Iki šių dienų išliko šis smagus paprotys.
Tik nepamirškite, kad senoliai tiki, jog į namus atsinešta pašventinta verba saugo nuo blogio. Ji turi apkeliauti visus namų kampelius. Senoji – likusi nuo ankstesnių metų šiukštu negali būti išmesta, o turi būti pagarbiai sudeginta.
LPS “Sandrauga” linki, tikėjimo ir papročių bei tradicijų puoselėjimo, nes tik tai mūsų valstybę daro išskirtinę ir tokią gražią.
Aut: Ieva Dambrauskaitė