Kolektyvinės sutartys – įrankis gerbti darbuotojus

Darbo santykių normos įtvirtintos darbo kodekse dažnai net ir ne  kontroliuoja stipriosios darbo santykių šalies – darbdavio. Kodėl stiprioji? Nes darbo sutartį, nuo kurios ir prasideda darbo santykiai, ruošia darbdavys, išdėstydamas savo sąlygas. Darbdavys disponuoja visais reikalingais svertais. Darbuotojas šiuo atveju norėdamas pradėti dirbti privalo sutikti ir vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus – atlikti darbo funkcijas ir nešti darbdaviui naudą.

Suliberalėjusiame darbo kodekse, už kurį atsakinga „Butkevičiaus ir Skvernelio“ Vyriausybė, palikta didelė laisvė interpretuoti šiame teisės akte kodifikuotas normas, todėl vis dažniau tuo naudojasi darbdaviai, o iš to kyla darbo ginčai, kurių skaičius vis didėja.

Kadangi kiekviena įmonė, ar įstaiga yra specifinė, todėl sunku glaustai pritaikyti darbo santykių normas. Skandinavijos šalyse, siekiant tvarių ir bendradarbiavimo pagrindu pagrįstų darbounnamed santykių, įprasta kiekvienoje įmonėje turėti veikiančia profesinę sąjungą (ar net kelias), kuri (-ios) atstovaują silpnąją darbo santykių šalį – darbuotojus. Lietuvoje ši tendencija taip pat įgauną pagreitį, tačiau vis dar smarkiai atsilieka nuo ekonomiškai bei politiškai išsivysčiusių šalių. Dirbantieji pradeda išmokti atsirinkti, darbdaviui „paklusnias“ profsąjungas kurių lėšų didžiąją dalį sudaro (taip neturėtų būti) ne profsąjungos nario mokestis, tačiau lėšos gautos iš nekilnojamojo turto nuomos ir ūkinės finansinės veiklos. Tokios profsąjungos vargu ar iš tikrųjų gina ir atstovauja dirbančiuosius.

Gal būt dėl informacijos trūkumo, ar dėl to, jog kai kuriems politikams ir darbdaviams galimai profesinės sąjungos nėra palankios, nesąžiningai sudaromos kliūtys profesinėms sąjungoms plėstis, dalyvauti kolektyvinėse derybose, ar kitaip atstovauti darbuotojus.

Kolektyvinė sutartis – darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę nustatantis rašytinis susitarimas, kurį sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos. Kolektyvinė sutartis yra dvišalė.

Nedaugelis dirbančių asmenų žino, kad kolektyvinėse derybose darbuotojams gali atstovauti tik profesinės sąjungos. Įtvirtintų juridinių normų darbdavys privalo laikytis.

Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtintos kolektyvinių sutarčių rūšys.

Socialinė partnerystė yra grindžiama laisvų kolektyvinių derybų, šalių lygiateisiškumo, savanoriškumo ir savarankiškumo, tarpusavio kontrolės ir atsakomybės principais. Šios sąlygos atsiranda, kai šalys būna stiprios, savarankiškos.

Teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad ne visos organizacijos pasivadinusios save profsąjungomis iš tikrųjų yra darbuotojų, o ne darbdavių balsas. Tačiau dėl didelės tarpusavio profsąjungų priklausomybės nuo įvairių faktorių, konkurencijos, skirtingų interesų, paprastas, dirbantis žmogus ne visada teisingai ir objektyviai pasirenka savo atstovus. Neretai, supratęs apie padarytą klaidą žmogus „perbėgą“ į kitą profesinę sąjungą, kurios nesaisto nei priklausomybė nuo verslo. Pavojingiausia darbuotojui yra ta profsąjunga, kuri vienu ar kitu būdu priklausoma nuo darbdavio ir didžiąją dalimi egzistuoja ne iš profsąjungos nario mokesčio, bet iš gauto nekilnojamo turto nuomos, bei kitų verslų.

Svarbiausia, kad kolektyvinis atstovavimas išbandytas praktikoje ir visuomet yra efektyvesnis.

Aut: Ieva Dambrauskaitė

This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Comments are closed.