Kiekvienas kainų augimas labiausiai paliečia tą visuomenės dalį, kuri turi pragyventi tik iš samdomų darbuotojų atlyginimo ir tie atlyginimai yra minimalūs arba mažai nutolę nuo minimalaus darbo užmokesčio.
Taigi ar susimąstome kaip ir kylant elektros ir dujų kainoms toliau gyvensime. Kaip maitinasi Lietuvos pensininkas, kurio senatvės pensija nesiekia 250 eurų per mėnesį? Kaip gyvens išsilavinimo siekiantis studentas? Kaip versis du mažamečius vaikus auginanti šeima?
Visi šie klausimai verčia susimąstyti ar mes tinkamai vartojame žodį gyvensime, o gal geriau tiktų žodis egzistuosime. Juk ar galime pavadinti gyvenimu tai, kai žmonės skaičiuodami kiekvieną išleistą eurą bijo dėl savo ir savo vaikų ateities.
Europos Sąjungos santy
kinio skurdo rodikliai rengiami pagal bendrą metodiką – santykinio skurdo riba apskaičiuojama kaip šalies gyventojų vidutinių pajamų lyginamoji dalis, už kurią mažesnes pajamas gaunantys gyventojai laikomi skurstančiais. Lietuvos skurdo rodikliai ir toliau išlieka vieni didžiausių Europos Sąjungoje, o su skurdo rizika susiduria net kas penktas šalies gyventojas.
Kainų augimas neatsiejamai susijęs ir su skurdo didėjimu šalyje. Kodėl Vyriausybė randa laiko visiems antraeiliams klausimams, bet vengia atsakomybės kada prasideda klausimai radikaliai keičiantys piliečių gyvenimą? Kodėl niekas neprisiima politinės atsakomybės, už tai, kad monopolinės energetikos įmonės skurdina šalies žmones, augindamos savo pelnus.
Lietuvis kantrus, išgyvens, kaip bebūtų sunku. Bet kokia to išgyvenimo kaina? Gal visai nenutolome nuo baudžiavos laikų, nes tuoj silpnos pilietinės visuomenės užpakalį plaks skurdo rykštė.
LPS „Sandrauga“ pradeda visuotinę apklausą, dėl nacionalinio streiko skelbimo. Savo pamąstymus ir pasiūlymus siųsti el. paštu [email protected]
LPS „Sandrauga“ teisininkė Laura Adomaitienė