Lietuvos darbo rinka, kaip niekada įkaitusi ir permaininga. Tolimoje praeityje liko laikai, kuomet į vieną poziciją darbdaviai sulaukdavo net kelių šimtų gyvenimo aprašymų ir kaip sako patyrę personalo specialistai – tikrai buvo iš ko rinktis…
Vos ne dešimtmetį trukusi emigracijos banga, bei dėl technologijų pažangos atsiradusios galimybės nuotoliniu būdu dirbti kitose šalyse esančiose organizacijose įnešė daug permainų. Paminėtina, kad per pastarąjį nepriklausomybės trisdešimtmetį išaugo ir subrendo nauja darbuotojų karta, daug drąsiau žvelgianti į permainas ir vis ieškanti naujų galimybių. Vyresniosios kartos atstovams labai dažnai buvo natūralu ir įprasta visą savo profesinį gyvenimą praleisti vienoje darbovietėje, į žmones, pakeitusius daugiau nei keletą darbo vietų, buvo žiūrima kaip į nepatikimus ir nesugebančius niekur prisitaikyti. Nors perėjūnų etikėtės nenori nei vienas žmogus, tačiau požiūris į darbą vienoje darbovietėje, lojalumą, darbuotojo patikimumą smarkiai pakito. Dabar dažnas dvidešimtmetis jaunuolis jau būna išbandęs keturis darbus ir reikalauja iš darbdavio, kad jis būtų vertinamas, kad jam net neturinčiam darbo patirties ir kvalifikacijos būtų taikomos tokios pat garantijos kaip ir aukštą kvalifikaciją ir ilgą darbo patirtį turinčiam darbuotojui.
Dažnas darbuotojų kaitumas apsunkina organizacijų veiklą: sunku planuoti darbą, apmokymas eikvoja resursus ir laiką, o nestabili, bei iki galo nesusiformavusi komanda sukuria daug menkesnę pridėtinę vertę. Anksčiau viena pagrindinių personalo valdymo specialistų funkcijų buvo tinkamo darbuotojo paieška ir atranka. Dabartinės tendencijos krypsta į žmonių jau esančių organizacijoje išlaikymą.
Vienos įmonės renkasi atvirumu ir naudomis darbuotojui grįstą kelią, kitos ,,bando žaisti” dvigubus žaidimus. Nereta praktika, kad įmonė neva deklaruojanti taikomą darbuotojų įtraukimą į pokyčius, asmeninės lyderystės plėtrą, bei darbuotojų savarankiškumą – stoja piestu, jei sužino, kad darbuotojai siekia įkurti profesinę sąjungą ir prieš juos nukreipia gerai apmokamų interventų ar pokyčių agentų psichologinį terorą. Kaip dievagojosi vienas į LPS „Sandrauga“ kreipęsis asmuo – kaip įmonėje veikianti darbo taryba gali spręsti darbuotojų problemas, jei ji sudaryta iš žmonių, kurie tas problemas ir sukuria.
Už butaforinių, jokios įtakos darbuotojų teisnei padėčiai neturinčių darbo tarybų prastumimą į Darbo kodeksą žmonės turi ,,dėkoti buvusiam socialdemokratui, premjerui Butkevičiui jo partiečiams ir po to atėjusiai Valsiečių bei buvusių policininkų junginiui – sako Lietuvos profsąjungos ,,Sandrauga” pirmininkas Kęstutis Juknis. Jie susiaurino įstatymines profsąjungų teises, ir būgtai liberalizavo darbo kodeksą – pabrėžė Kęstutis Juknis. Dabartinė seimo narių dauguma kai kuriose pozicijose, peržiūrint darbo Kodekso nuostatas yra teisingesnė ir nuoseklesnė. Keista, bet praeitų kadencijų socialdemokratai, valstiečiai ne padėjo darbo žmonėms, nesirūpino jais, o tarnavo kapitalo interesams.
LPS ,,Sandrauga” priklauso tarptautinei profsąjungų organizacijai ir seka įvykius Europoje. Vakarų šalyse įprasta praktika, kad kompanijose veikiančios profesinės sąjungos aktyviai dalyvauja personalo valdyme. Toli gražu tai nėra vien konfliktų valdymo priemonė. Profsąjunga aktyviai dalyvauja visame nario profesineme gyvenime: nuo įdarbinimo iki išdarbinimo, tarpininkauja mokymų, perkvalifikavimo ir darbo paieškos klausimais. – Teigia LPS “Sandrauga” pirmininkas Kęstutis Juknis.
Prasilenkiantys darbdavių ir darbuotojų lūkesčiai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tiek daug priešpriešų ir nusivylimų darbo rinkoje. Darbuotojų paieškos tapo panašios į aklus pasimatymus – darbdaviai stengiasi pasirodyti tik iš geriausių pusių ir nutylima daug svarbių detalių, o kandidatai vis dar mėgsta siųsti gerokai pagražintus gyvenimo aprašymus. Vėliau pasibaigus ,,kaukių pristatymui” išryškėja tikrosios tiesos.
Nėra nė idealių organizacijų, nei idealių darbuotojų, bet visada yra ir bus pasirinkimas tarp siūlančių nemokamą kavą ar stalo žaidimus ir siūlančių ne visada lengvą darbą, bet tikras galimybes, socialines garantijas ir nors ir nedaug, bet nuolat kylantį darbo užmokestį. Tiek vieni, tiek kiti proceso dalyviai vertina patikimumą ir gebėjimą prisitaikyti. Nei viena įmonė nenori trumpalaikio, iš vienos į kitą lakstančio darbuotojo, o darbuotojas visada, prieš ateidamas į darbo pokalbį turi apsispręsti ar jis tikrai nori tokių pareigų, būtent tokio darbo ar bando įsidarbinti tik tam, kad kaip nors sulauktų pavasario…
Vytautas Mikalauskas