Tikriausiai nedaugelis, netgi labai maža dalis Šalies gyventojų yra skaičiusi arba domėjusi apie profesines sąjungas. Profesines sąjungas dauguma tapatina su sovietmečiu, neva tai yra sovietinių laikų palikimas. Ir apie tai žino labai mažai, arba iš vis nėra nieko apie tai girdėję, tačiau tikriausiai nedaugelis žino, kad: Pirmoji profesinė sąjunga įkurta Didžiojoje Britanijoje 1720 metais, tuo metu susivienijo 7000 anglų siuvėjų, reikalaujančių didesnio darbo užmokesčio ir valanda trumpesnės darbo dienos. JAV pirmą profesinę sąjungą 1792 m. įsteigė Filadelfijos batsiuviai, siekdami didesnio darbo užmokesčio. Profesinės sąjungos JAV išaugo iš poreikio ginti bendrus darbuotojų interesus. Pramonės sektoriaus atstovams organizuotos profesinės sąjungos kovojo dėl geresnių atlyginimų, protingų darbo valandų ir saugesnių darbo sąlygų. Profesinė sąjunga paskatino sustabdyti vaikų darbą, užtikrinti saugesnę darbo vietą ir teikti pagalbą darbuotojams, kurie buvo sužeisti arba išėjo į pensiją.
Lietuvos profesinių sąjungų pirmtakės –XIX a. pabaigoje nelegaliai įkurtos kovos kasos. Jų pagrindu pradėjo kurtis darbininkų profesinės sąjungos. Pirmoji profesinė sąjunga įsteigta 1891 m. Vilniuje. Iki XX a. pradžios Vilniuje įsikūrusioms profesinėms sąjungoms ir kovos kasoms priklausė apie 1400 darbininkų. 1902 m. Vilniuje veikė odos, siuvėjų, stalių, vėliau buvo įkurtos kepyklų, malūnų, plytinių, šerininkų, lentpjūvių, puodžių ir kitų pramonės bei amatų darbininkų profesinės sąjungos. 1905–1907 m. tokios sąjungos kūrėsi jau visoje Lietuvoje. Vilniuje susikūrė apie 15 profesinių sąjungų, joms priklausė daugiau kaip 38 % pramonės darbininkų.
1905 m. streikais Vilniaus darbininkai išsikovojo 8 val. darbo dieną, didesnius atlyginimus, kolektyvinių sutarčių pripažinimą (jiems buvo pripažinta teisė prižiūrėti vidinę tvarką darbovietėse). 1908–1909 m. vyko Vilniaus odininkų streikas, nukreiptas prieš darbdavių ketinimus pailginti darbo dieną nuo 8 iki 10 val., sumažinti darbo užmokestį 30 %, panaikinti profesinių sąjungų teisę kontroliuoti darbininkų priėmimą ir atleidimą iš darbo. Odininkus savišalpos kasų lėšomis rėmė visos Vilniaus profesinės sąjungos. Streikas truko penkis mėnesius. Nors jam pasibaigus darbo diena buvo pailginta, atlyginimas sumažėjo 20 %, bet profesinių sąjungų teisės liko nesuvaržytos, jos ir toliau kontroliavo darbininkų įdarbinimą ir atleidimą, išsaugojo jų darbo vietas.
1923 m. profesinės sąjungos buvo pertvarkytos į šakines organizacijas. 1926 m. liepos 3 dieną Lietuvos profesinių sąjungų centro biuras vienijo 18 šakinių organizacijų, o būtent: 1)Lietuvos žemės ūkio darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 2 000 narių; 2) bendra darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 6 000 narių; 3) Odos pramonės darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 700 narių; 4) Metalo pramonės darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 760 narių; 5 ) Maisto pramonės darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 1 100 narių; 6) Geležinkelio darbuotojų ir tarnautojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 4 500 narių; 7) Valstybės ir savivaldybių tarnautojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 2 000 narių; 8) Mokytojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 1 000 narių; 9) Prekybos, pramonės, visuomeninių įmonių tarnautojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 600 narių; 10) Spaudos darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 600 narių; 11) Pašto, telefono ir telegrafo tarnautojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 1 200 narių; 12) Rūbų, skalbinių ir kepurių amato darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 300 narių; 13) Tabako, papirosų ir gilzių darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 400 narių; 14) Kooperatyvų tarnautojų profesinė sąjunga, kurią sudarė 150 narių; 15) Vandens transporto tarnautojų ir darbininkų profesinė sąjunga, kurią sudarė 150 narių; 16) Nešikų ir juodadarbių profesinė sąjunga, kurią sudarė 80 narių; 17) Kauno miesto savivaldybės tarnautojų profesinė sąjunga (narių skaičius nežinomas) ir Lietuvos artistų ir muzikų profesinė sąjunga, kurią sudarė 100 narių.
Taip vystėsi profesinių sąjungų veikla Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) laikotarpiu. 1941 m. Lietuvą užėmus Vokietijos kariuomenei profesinių sąjungų veikla buvo uždrausta, leista veikti tik vokiečių okupacinės administracijos kontroliuojamoms darbininkų ir tarnautojų profesinėms sąjungoms.
Pasaulio iškilios asmenybės apie profesines sąjungas, yra pasakę:
Vinstonas Leonardas Spenseris Čerčilis – Britų politikas, labiausiai išgarsėjęs būdamas Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais, pasakė „Profesinės sąjungos yra seniai susiformavusi ir esminė mūsų tautinio gyvenimo dalis. Mes laikomės šių Didžiosios Britanijos visuomenės ramsčių, kai ji palaipsniui vystėsi ir vystėsi, tai individualių dirbančių vyrų teisę derantis kolektyvinėse derybose koreguoti savo atlyginimus ir sąlygas, įskaitant teisę streikuoti“.
Martinas Liuteris Kingas – Amerikos baptistų ministras ir aktyvistas, yra pasakęs „ profesinė sąjunga buvo pagrindinė jėga, kuri transformavo kančias ir neviltis į viltį“.
Karlas Marksas – Vokiečių filosofas, sociologas, ekonomistas, rašytojas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas profsąjungas kritikavo už tai, kad jos sukuria daliai darbininkų patenkinamas gyvenimo sąlygas, kurias turėdami, jie nebesiekia socialistinės revoliucijos. ______________________________________________________________________
Literatūros sąrašas:
L: M. Cheis Profesinės darbininkų sąjungos Kaunas 1922; S. Čepulienė Profsąjunginis judėjimas Lietuvoje Vilnius 1964, Už kovingas profsąjungas: LKP vaidmuo organizuojant profsąjungų judėjimą buržuazinėje Lietuvoje (1919 m. antroji pusė–1940.VI.15) Vilnius 1981; S. Černiauskas Profsąjunginio judėjimo vystymasis Lietuvoje 1927–1940 Vilnius 1966; V. Vilčinskas Lietuvos socialdemokratija London 1981.