Tarptautinė teisė pripažįsta, kad viena iš fundamentaliausių prigimtinių žmogaus teisių yra teisė streikuoti. Pagal dirbančiųjų galimybes pasinaudoti streikais sprendžiama apie demokratijos lygį, užtikrinantį žmogaus teises. Dar yra darbdavių (verslo atstovų), politikų, valdžios hierarchų, kurie arba neišmano visuomenės ir valstybės funkcionavimo rinkos sąlygų arba tiesiog įvairiausiais kliedesiais bando paaiškinti, kad streike iškeltais reikalavimais nieko negalima pasiekti.
Būtina pasakyti, kad laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis konfliktas tarp darbo ir kapitalo arba tarp darbuotojų ir darbdavių yra nuolat egzistuojantis ir objektyviai neišvengiamas. Visos ,,pasakos“ apie darbdavio ir darbuotojo bendro gėrio siekimą yra tam tikra iliuzija. Aiškinimai, kad streiko metu yra pakenkiama kitų žmonių ir piliečių teisėms, kaip laisvės gyventi nekliudomai ir nevaržomai, turėti saugų gyvenimą, tinkamas medicinos ir kitas paslaugas negali būti rimtas pagrindas uždraudžiantis teisę streikuoti. Visuomenės sistema yra sudėtingas reiškinys, kurio metu priešinamos skirtingos vertybės ir dažnai kyla vertinimo ir pasirinkimo būtinybė. Valstybės vaidmuo yra kiek įmanoma išlaikyti socialinių vertybių pusiausvyrą, užtikrinant streiko galimybes.
Jaunai Lietuvos demokratinei valstybei kol kas tenka ieškoti atsakymų, mokytis iš kitų, klysti ir taisyti klaidas. Viena iš didžiausių klaidų, kurių neišlaikė nei seimo, nei garsiausi šalies teisininkai tai 2017 m įsigaliojęs darbo kodeksas ir jame teisės streikuoti, suvaržymas, apsunkinimas, uždraudimas. Pasak LPS „Sandrauga“ primininko Kęstučio Juknio „daugelis veikėjų ir dar krūva ,,pilkų“ žmogeliukų, ,,normaliai apmokamos“ darbo grupės narių, šiandien nenori komentuoti praeities ir prisiimti atsakomybės, kodėl taip įnirtingai 2016-17 metais buvo uždusinta žmonių prigimtinė galimybė streikuoti, suvaržytos profsąjungų ir dirbančiojo žmogaus teisės. Jų aiškinimai neva darbo santykiai buvo sustabarėję, nelankstūs jokiu būdu negalėjo būti pagrindas darbo kodekse įrašyti sunkiai įgyvendinamas streiko sąlygas. Tuometinis premjeras kaip tikras socialdemokratas, bet kokia kaina siekė vieno – sunaikinti sklandžiai veikusias darbo kodekso nuostatas ir sukurpti teiginių, net akivaizdžiai prieštaraujančių Konstitucijai, rinkinį. Ir tai jam pasisekė, bet tik trumpam laikui.“
Garsūs Europos socialinių reiškinių tyrėjai ( L. Kozeris, T. Geigeris, R. Darendorfas) vienareikšmiai aiškina, kad nepavykus įstatymų nustatyta tvarka, taikiomis priemonėmis išspręsti konflikto streikas kartais lieka vienintelis ir nepakeičiamas metodas ir priemonė visuomenėje tvyrančiai įtampai sumažinti. Todėl streikas ne tik negriauna, o stiprina egzistuojančią visuomenės sistemą, sutaiko atskirus visuomenės sluoksnius ir įtvirtina socialinio teisingumo ir demokratijos principus, priverčia darbdavius (verslo atstovus) gerbti ir vertinti žmones.
Lietuvos darbuotojai pamažu, bet užtikrintai pradeda kovoti ir ginti savo teises ir vertybes, pradeda atsirinkti ir profesines sąjungas, kurios kovoja, gina dirbančiųjų teises, o ne užsiima kosmetiniais pasiūlymais bei nupirktais komentarais per žydruosius ekranus.
Rūta Gelžinė