Virš 25 metų veikianti profesinė sąjunga ,,Sandrauga“ ir šiandien vis dar turi kalbėti, aiškinti, kokias pagrindines funkcijas privalo atlikti profsąjunga ir kuo ji skiriasi nuo visuomeninių organizacijų, asociacijų, klubų ir nevyriausybinių organizacijų. Stebėtina, kad ne paprasti žmonės, o valstybės tarnautojai, net pareigūnai turėdami aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą nesupranta, nežino kuo profsąjungos skiriasi nuo asociacijų, visuomeninių organizacijų arba nevyriausybinių organizacijų.
Trumpai ir aiškiai pabandysime paaiškinti, kad profsąjungų veiklą be Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio reglamentuoja specialus Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymas ir pačios profesinės sąjungos įstatai. Teisine prasme, klaidinga aiškinti ir profsąjungas lyginti su asociacijomis arba visuomeninėmis organizacijomis, kurių veiklą reglamentuoja Asociacijų įstatymas. Kai kuriems politikams ir valdžios atstovams labai ,,patogu‘‘ ir ,,tikslinga“ profsąjungas suplakti su visuomeninėmis organizacijomis, bendruomenėmis, klubais, tarybomis, bendrijomis ir t.t.
Dar gyvi praeities stereotipai, kad profsąjungos misija skirstyti poilsio kelialapius, duoti papildomas atostogas, papildomas atostogų dienas arba rengti jubiliejinius koncertus. Žmonėms likę prisiminimai, kai buvo skirstomi talonai patalynei, baldams arba paskyros automobiliui įsigyti. ,,Netyčia“ užmirštamas vienas labai svarbus momentas, kad visa tai – sovietinės ideologijos palikimas ir, kad tai yra negrįžtama praeitis.
Rinkos ekonomikos sąlygomis sąmoningi žmonės, dirbantieji jungiasi į profsąjungas dėl esminių darbo, darbo sąlygų, darbo užmokesčio, socialinių garantijų užtikrinimo, nes kapitalo, darbdavių, valdžios interesai iš esmės skiriasi nuo dirbančių žmonių interesų. Laisvosios rinkos šalininkai, ideologai apskritai nepripažįsta jokių įsipareigojimų dėl socialinių garantijų, darbuotojų šeiminių įsipareigojimų gerbimo ir daro viską, kad dirbantieji nesijungtų į profsąjungas. Toks procesas dabar juntamas privačiame sektoriuje ypač Lietuvos informacinių technologijų įmonėse. Čia darbuotojams, pagal vakarietiškus standartus mokamas pakankamai aukštas atlyginimas, suteikiami įvairiausi bonusai, įmonės organizuoja pastoviai nemokamą kavą, arbatą, girą, užkandžius, sporto- reabilitacines, poilsio zonas, ekskursijas, keliones, vakarėlius ir kita, kad darbuotojas jaustųsi gerai. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus pastebėsite, kad darbuotojai moderniai suskirstomi į įvairiausius lygius, grupes, segreguojami pagal įvairius kriterijus, karjeros galimybes, siekiant išeliminuoti kolektyvinį darbuotojų atstovavimą ir profsąjungos susikūrimą. Daugelis darbdavių teigia, kad – ,,pas mus yra (įstatymo nustatyta) darbo taryba, kuri kaip ir yra darbuotojų atstovas, todėl profsąjungos nereikia. Čia ir glūdi esmė, kad darbo taryba (neturi reikalavimo, kontrolės teisės) ir yra tik tam, kad vyktų informavimo ir konsultavimo procedūra, kuri gali būti visiškai formali. Kai žmonės didelėje įmonėje, įstaigoje, pasako, kad pas mus yra darbo taryba ir viskas gerai“ turėtumėte suklusti. Tai nėra gerai, nes iš tiesų tiek dirbančiojo, tiek kolektyvo, kaip dirbančiųjų visumos neatstovauja niekas. Derėtis visų dirbančiųjų vardu be profsąjungos irgi negali nei taryba, nei koks darbdavio patikėtinis.
Kai užduodamas klausimas, o-,, kas kolektyvo vardu derasi dėl darbo užmokesčio didinimo, darbo krūvio, darbo laiko normalizavimo ir kas atstovauja darbuotojus, kas gina darbuotojų interesus darbo ginčų procedūrose „ ? – stoja pauzė, ir atsakymas dažnai būna, kad tuo užsiima ,,kažkas“. Suprantame, kad tas kažkas reiškia – niekas.
Visose įmonėse kyla įvairiausi klausimai, konfliktai, darbo ginčai, nes kolektyvas – gyvas organizmas. Profsąjungos reikšmę, svarbą ir būtinybę darbuotojas pajunta tik tada, kai susiduria su iškilusiomis problemomis darbo santykiuose ir kai jis lieka vienas… Kaip paprastai, kiti darbuotojai į kolegos darbo santykius nesikiša. Esami bendradarbiai, rūpinasi savo karjera, esama būsena…
Šiuo metu politinis klimatas yra labai nepalankus profsąjungoms, nes dirbančiojo interesus, masinį išnaudojimą, didžiulę emigraciją nustelbia neva kiti klausimai. ,,Svarbesni“
Europoje, ypač skandinavų šalyse profsąjungos nuėjo ilgą kovos už darbuotojų teises kelią, todėl jos stiprios, turtingos ir galingos. Lietuvoje profesinės sąjungos bando įsisavinti jų patirtį, mokinasi iš kolegų, tačiau kol kas prieš profsąjungas pasipriešinimas viešame, o ypač privačiame sektoriuose – didelis.
Rūta Gelžinė