2014-01-11
Neseniai visi sėdom už šventinio stalo, apsupti šeimos šilumos, vilties, nuoskaudų atleidimo, susitaikymo bei kitų deklaruojamų vertybių. Rodėsi į širdis pasibeldusi harmonija truks amžinai. Tačiau nupuošiant kalėdines eglutes, kai kuriems įmonių vadovams teko nupuošti ir savo sąžinę… Po švenčių grįžę darbuotojai vėl susizgribo, kad darbdaviai nepasikeitė – jie ir toliau liko tokie patys: pirmai progai pasitaikius paneigė viską, ką dar vakar pažadėjo dirbantiesiems.
Pirmieji sujudo Kėdainiai, kuriuose įsikūrė nauja darbuotojų profesinė sąjunga. Nusivylę ir pasijutę tinkamai neįvertinti žmonės nusprendė burtis ir keisti esamą padėtį. Juk sunku gerai atlikti savo darbą, kai iš anksto žinai: tavęs lauks priekaištai, sunkios darbo sąlygos, kuriose dažnai tenka rizikuoti brangiausiu savo turtu – gyvybe… Sunku, kai darbdavys nenori net girdėti pasisakymų, kad nėra mokama už viršvalandžius, kad reikia keisti darbo vietoje reikalingą įrangą, priemones, ar apskritai – ją įsigyti.
Ne tik Kėdainiuose gyvenantys žmonės pasijuto nuskriausti. Jau kelintus metus Prienų rajono gaisrininkai kovoja, kad darbdavys užtikrintų saugias darbo sąlygas. Šiuo metu jiems tenka budėti po vieną, nors įstatymai tą draudžia. Patys gaisrininkai sako, kad vienam budėti yra fiziškai neįmanoma: „Tu atvažiuoji į gaisrą – dega namas. Tai tu turi atvažiavęs pasiskambinti ir pranešti į 112, kad tu atvykai ir tik po to pradėti gesint gaisrą!“. Taip pat nėra užtikrinama sauga darbo vietoje, trūksta būtiniausių priemonių: pirštinių, batų, uniformų, racijų, navigacijos įrenginių. Vienas gaisrininkas esamą padėtį apibūdino taip: „Pas mus su centru… racijom… nesusikalbam. Nupirkti mobilūs telefonai. [Reikia] važiuojant kelią klaust vienam dirbančiam… Tai kaip gali šnekėt telefonu, kai draudžia kelių policija [važiuojant] telefonu kalbėt. Kaip aš galiu kelią susižiūrėt? Bo mus baudžia, baudžia už nenuvažiavimą laiku!“. Taigi darbuotojai priversti kęsti darbdavio atsainų požiūrį, nepaisyti, kad darbo vietoje jie turi pažeisti įstatymus, norėdami atlikti jiems skirtas užduotis.
Taigi, ar tikrai visi prie šventinio stalo buvome nuoširdūs? Ar laužydami duoną susimąstėme apie dalijimosi tarpusavyje, dalijimosi tuo pačiu reikšmę? Ar ore matyti spalvingi ir gražūs saliutai buvo skirti nukreipti dėmesį nuo žemiškų problemų? Vis dėlto pasibaigus šventėms ir prasidėjus naujiesiems metams liko seni neišpildyti pažadai ir tik nuo žmonių veiksmų, nuo bendro pasipriešinimo neteisybei priklausanti ateitis.
Ieva Žekevičiūtė